Japonų inžinieriai plėtoja visiškai naują vietinio tinklo technologiją, leidžiančią perduoti duomenis iki 10 Mb/s sparta. Vietoj “Ethernet” kabelių tam naudojamas žmogaus kūnas.
“NTT DocoMo Multimedia Labs” ir “NTT Microsystem Integration Labs” laboratorijose sukurtas pastatų viduje naudoti skirto “humaniškiausio” vietinio tinklo prototipas, pavadintas “ElectAura-Net” (http://www.siggraph.org/s2003/conference/etech/electaura.html). Tai bevielis vietinis tinklas, kuris ryšiui nenaudoja nei radijo bangų, nei infraraudonųjų spindulių, nei mikrobangų. Duomenims perduoti jis pasitelkia natūralų elektros lauką, kurį sukuria žmogaus kūnas, ir jo sąveiką su panašiu lauku, kurį suformuoja specialiose grindų plytelėse įmontuoti siųstuvai-imtuvai. Toks “biologinis” tinklas yra spartesnis, nei komerciškai naudojamos “Bluetooth”( iki 1 Mb/s) ir “IrDA” (iki 4 Mb/s) ryšio technologijos. “ElectAura-Net” suteikia galimybę užtikrinti spartų bevielį ryšį į vietinį tinklą sujungtiems nešiojamiesiems įrenginiams, kurių buvimo vieta nuolat keičiasi. Pasak “NTT DocoMo Multimedia Labs” tyrėjo Masaakio Fukumoto, svarbiausias sistemos tikslas - sukurti naują komunikacijų infrastruktūrą pastatų viduje, kurios prireiks artėjančiai dėvimų (wearable) kompiuterių kartai.
Prototipinis tinklas sudarytas iš aibės siųstuvų-imtuvų, kurie įrengiami kiekvieno kvadratinio metro plote po grindų danga ar plytelėmis, bei ant žmogaus kūno esančio ar prie kišeninio kompiuterio prijungto siųstuvo-imtuvo. Tokiame tinkle kiekvienas žmogus, dėvintis drabužį su jame įrengta kompiuterine sistema ar laikantis rankoje kišeninį kompiuterį gali prisijungti prie interneto paprasčiausiai stovėdamas ar vaikščiodamas “įtinklintomis” grindimis.
Pirmasis komunikacijų tinklas, ryšiui užmegzti naudojantis žmogaus kūno skleidžiamą elektros lauką, buvo sukurtas 1996 m. Masačūsetso (JAV) technologijos institute. Tačiau iki šio laiko eksperimentiniai tokių tinklų pavyzdžiai tesugebėdavo pasiekti interneto ryšio komutuojamomis linijomis (dial-up) spartą. “ElectAura-Net” šiuo požiūriu juos lenkia apie 180 kartų.
Tokių tinklų veikimas pagrįstas elektros laukų sąveika: siųstuvas siunčia duomenis naudodamas jį supančio elektros lauko virpesius. Kai žmogų supantis natūralus elektros laukas susikerta su arčiausiai jo esančio siųstuvo elektros lauku, vieno lauko virpesiai perduodami kitam. Speciali techninė įranga, remdamasi virpesių keičiama šviesos poliarizacija, šiuos pokyčius paverčia elektros signalais, kurie grindyse įmontuotais siųstuvais-imtuvais pasiekia žmogaus laikomą kišeninį kompiuterį ar kitą elektroninį įrenginį. Toks pastatų viduje esantis miniatiūrinių “bazinių stočių” tinklas gali sekti atskirų vartotojų ar nešiojamųjų įrenginių buvimo vietą ir generuoti ją rodančius žemėlapius. Tai sudaro galimybę verslo centruose, parodų rūmuose, dideliuose biurų pastatuose teikti čia dirbantiems ar besilankantiems žmonėms papildomas komunikacijų paslaugas - nukreipti skambučius, užtikrinti prieigą prie informacinių sistemų ir kt. Kol kas sunku pasakyti, kada “ElectAura-Net” ar į jį panašūs tinklai gali būti parengti praktiniam naudojimui. Didžiausia problema - kaip sumažinti energijos vartojimą ir padidinti vietinio tinklo aprėptį.
Jei tokie egzotiški “biotinklai” iš tiesų kada nors įsitvirtins rinkoje, norom nenorom teks priprasti prie jų diktuojamų keistenybių: tarkim, įprasime saugotis, kad ranką spaudžiantis nepažįstamas žmogus, užuot elektros lauku perdavęs jums savo elektroninę vizitinę kortelę, nenudžiautų asmeninių failų. O jei kavinėje, rūkomajame ar hole besitrinantys kolegos prie darbo stalo sugrįžta tik po kelių valandų, anaiptol nereiškia, kad jie dykinėja: paprasčiausiai “pumpavosi” didelės apimties failus…
