Pirmą kartą karybos istorijoje JAV ir jos sąjungininkai Irake taip plačiai naudoja skaitmenines ginkluotės technologijas. Sėkmė mūšio lauke dabar kaip niekad priklauso nuo spartaus duomenų perdavimo ir apdorojimo.
Dienraštis “USA Today” rašo, kad prieš 12 metų operacijoje “Audra dykumoje” retas kuris amerikiečių kariuomenės padalinys galėjo nedelsdamas sunaikinti aptiktus irakiečių mobiliuosius “Scud” raketų paleidimo įrenginius. Kol žvalgybinė informacija apie juos apeidavo visą sprendimų priėmimo grandinę, pradedant nuo mažesnio rango vadų iki sprendimą priimančio karininko, įsakančio smogti atsakomąjį smūgį, “Scud” paleidimo įrenginiai dažnai būdavo jau persikėlę į kitą vietą ir pasiruošę naujai atakai.
O dabar tokia situacija atrodytų kaip technologinio ginkluotės anachronizmo pavyzdys: šiuo metu JAV kariuomenė Irake gali per kelias minutes aptikti, identifikuoti ir sunaikinti bet kokį žeme ar dangumi judantį priešo objektą. Toli į priekį pažengusių skaitmeninių technologijų, pirmiausia spartaus duomenų perdavimo ir jų apdorojimo dėka JAV karinė vadovybė mato aiškų, operatyviai atnaujinamą padėties mūšio lauke vaizdą ir gali žaibiškai priimti taktinius sprendimus.
“Įtinklinto karo” koncepciją, pagal kurią įvairūs davikliai, ryšio priemonės ir ginklų sistemos būtų sujungtos į vientisą skaitmeninį tinklą, iš esmės padidinantį kariavimo efektyvumą, Pentagonas pradėjo plėtoti dar per operaciją “Audra dykumoje”. Nors tada buvo įdiegtos tik pačios tokio tinklo užuomazgos, o iki galutinio tikslo dar toli net ir dabar, per 12 metų šia kryptimi žengtas milžiniškas žingsnis. Pasak Leksingtono instituto karinio analitiko Loreno Thompsono, žmonijos istorijoje dar nebuvo tokio precedento, kad kariai taip gerai žinotų, kur yra jų draugai, o kur priešai, ir ką reikia daryti norint kuo geriau pasinaudoti situacija. Tarp svarbiausių į vieningą tinklą sujungtos ginkluotės sudėtinių dalių, kurios funkcionuoja per dabartinę karinę operaciją Irake, yra ankstyvosios žvalgybos, oro erdvės stebėjimo, ginklų nukreipimo ir tiekimo priežiūros sistemos. Ankstyvosios žvalgybos galimybes smarkiai išplėtė dirbtinių Žemės palydovų, U-2 ir nepilotuojamų “Global Hawk” lėktuvų perduodamų skaitmeninių nuotraukų koreliavimas su perimtais radarų ir telefonų signalais. Analizuojant tokius duomenis pavyko nustatyti apie 7 000 požeminių vadaviečių, bunkerių, valstybės valdžios institucijų bei karinių objektų buvimo vietą ir įtraukti juos į taikinių sąrašą. Duomenys apie situaciją oro erdvėje sparčiais ryšio kanalais iš daugybės pilotuojamų ir nepilotuojamų lėktuvų plaukia į centrinę sąjungininkų vadavietę Katare. Serverių prikimšti AWACS elektroninės žvalgybos lėktuvai, 10 kilometrų aukštyje besisukinėjantys virš vykdomų operacijų rajonų, akylai stebi priešo lėktuvus ir raketas, “Joint STARS” žvalgybos lėktuvai seka antžeminių objektų judėjimą, o jų aptiktą priešo techniką fotografuoja 4500 m aukštyje virš priešakinių amerikiečių dalinių skrendantys nepilotuojami “Predator” lėktuvai. Šis žvalgybinės informacijos srautas suteikia vadavietei išsamių žinių apie taikinių buvimo vietą ir jų specifiką. Ginklų nukreipimo sistemų funkcionavimą iliustruoja tankuose įrengti vadinamieji “situacijos įvertinimo” kompiuteriai, kurie bevieliu ryšiu perduoda į vadavietę duomenis apie savo buvimo vietą, turimas degalų ir amunicijos atsargas, o iš jos gauna informaciją, leidžiančią nustatyti rajone esančią šarvuotąją techniką ir atskirti savus nuo priešų. Naikintuvai ir bombonešiai gabena lazeriu ir GPS imtuvų nutaikomas bombas, kurias galima nukreipti į taikinį gavus “paskutinės minutės” instrukcijas. Armijos tiekimo tarnybos technologijų naudojimo prasme taip neatsilieka - jos turi siuntų stebėjimo tinklą, kuriame įdiegti “Wi-Fi” bevielio ryšio brūkšninių kodų skeneriai ir fiziniam poveikiui atsparūs kišeniniai kompiuteriai.
Tačiau neabejotini skaitmeninės ginkluotės pranašumai kartais skaudžiai atsitrenkia į “analoginę” tikrovę. Žinoma, būtų naivu manyti, kad šiuolaikinį “Apache” malūnsparnį senu šautuvėliu numušė kažkoks valstietis, tačiau nuo prastos lemties jo įgulos vis dėlto neišgelbėjo nei modernios navigacijos sistemos, nei įspūdinga ginkluotė, nei patikimos ryšio priemonės. O skaudžiausią pamoką sąjungininkams davė britų “Tornadą” per klaidą numušęs amerikiečių raketinis kompleksas“Patriot”. Šia proga lyg ir būtų galima pasakyti, kad kartais suklysta ir kompiuteriai, tačiau tik ar tyrimo išvados - kaip kad dažniausiai ir būna - neatskleis, kad dėl lemtingų klaidų kalti patys žmonės?
