Fonetiškai elektrinė žvejyba nuo elektroninės skiriasi nedaug. Tačiau vienas dalykas - mušti žuvį aukšta įtampa, o visai kitas - aukštomis technologijomis. Užuot laukus, kada paviršiun pilvais į viršų iškils masiškai galabijamas laimikis, nusitaikyti į tau skirtą žuvį galima snaiperio tikslumu.
Lietuvoje gana paplitusiam pirmajam žvejybos būdui įsivyrauti trukdo Baudžiamasis kodeksas, antrajam - per plona piniginė. Tačiau turtingesnių šalių žvejybos aistruoliai, kuriems laimikis nėra pragyvenimo šaltinis, GPS palydovų, hidrolokacinės įrangos ir povandeninių vaizdo kamerų dėka žūklę pavertė rafinuota elektronikos galimybes išnaudojančia pramoga.
Antai Kanadoje - pats mėgėjiškos žvejybos sezono įkarštis. Pasak dienraščio “Globe&Mail”, prieš dešimt metų buvo labai sunku surasti žūklėn išsiruošusį žveją, kurio laivelyje būtų įrengta hidrolokacijos priemonė. O šiandien, patikrinę šalies ežeruose ar Atlanto pakrantėje žvejojančių kanadiečių amuniciją, iš 100 laivelių vargu ar rastume bent vieną, kuriame nebūtų sonaro. Daugeliu atveju tokių “žuvų radarų” galimybės praplėstos globalinės navigacijos sistemos GPS funkcijomis.
Pirmieji komerciniam naudojimui skirti sonarai, naudojantys anksčiau tik kariškiams prieinamą technologiją, atsirado praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje. Jie rodo, kas yra po laiveliu - dugno kontūrus, praplaukiančias žuvis. Kai kurie šiuolaikiniai sonarai gali “matyti” daugiau nei 900 metrų nuo vandens paviršiaus. Kartu su GPS imtuvais ir detaliais skaitmeniniais jūrlapiais jie suteikia galimybę žvejams jaustis kaip namuose ne tik Šiaurės Amerikos ežeruose, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos pakrantėje.
Skaitmeninių jūrlapių gamintoja “Navionics” (www.navionics.com), siūlanti įsigyti ir tikslius Baltijos jūrlapius, skelbiasi vienintelė turinti tokią tikslią jūrlapių “pritraukimo” hidronavigacijos įrenginių ekranuose technologiją, kurios dėka galima gauti išsamią informaciją apie dugno reljefą, povandenines sroves ir kt. bet kurioje GPS imtuvo nustatytoje žvejybos vietoje. Anksčiau žvejai naudodavosi laminuotais popieriniais jūrlapiais, bet dabar tai tiesiog anachronizmas. Tiesa, į kompiuterines laikmenas navigacijos informaciją įrašinėjanti “Navionics” pradinėje savo skaitmeninių žemėlapių gamybos stadijoje taip pat remiasi oficialiais popieriniais jūrlapiais. Juos skenuojant paruošiamas rastrinis būsimo jūrlapio pagrindas. Po to, pasitelkus vektorinio vaizdavimo būdą, duomenys išskirstomi sluoksniais, kad tam tikrą jų dalį būtų galima rodyti fragmentiškai, o vėliau, naudojant firminę “Full Seamless” technologiją, “išlyginamos” visos informacijos “duobės”, atsirandančios smarkiai išdidinant atskirą jūrlapio fragmentą. Tad žvejys keliais navigacijos įrenginio mygtuko spustelėjimais gali ne tik pamatyti monitoriuje savo padėtį jūroje ar ežere 20 metrų tikslumu, bet ir sužinoti, kas yra po jo laivelio dugnu.
Daugelis šiuolaikinių sonarų neretai vadinami kosminių technologijų įsikūnijimu. Pavyzdžiui, technologiškai pažangiausiame bendrovės “Lowrance Electronics” (http://www.lowrance.com) sonare LCX-104C yra 10,4 colių dydžio ir 256 spalvų TFT ekranas, kurio raiška 640x480 taškų. Vaizdą monitoriuje galima padalyti į dvi dalis: vienoje bus rodoma sonaro, kitoje - integruoto GPS imtuvo informacija. Informaciją apie žvejybos maršrutą galima įsirašyti į MMC ar SD standarto korteles. Į jas įrašomi ir jūrlapiai. Nuo tokio sonaro žuvims nepadės pasislėpti nei duobės ežero dugne, nei jūržolės ar kitokia priedanga. Jis gali “skenuoti” būsimą laimikį net laivui plaukiant dideliu greičiu, o GPS imtuvas su WAAS (Wide Area Augmentation System) galimybe buvimo vietą jūroje ar ežere gali parodyti 3 metrų tikslumu. Be papildomų priedų, suteikiančių žvejybai dar didesnį komfortą, šis įrenginys kainuoja 2329 JAV dol. Tačiau daugeliui kanadiečių žvejų pakanka ir pigesnių sonarų galimybių - dažniausiai naudojamasi nuo 100 iki 500 JAV dolerių kainuojančiais įrenginiais.
Savęs stebėjimas iš kosmoso, o žuvų viršum vandens - anokia naujovė ir Lietuvoje. Rinkoje turime įvairių GPS imtuvų ir echolotų modelių, gal tik su skaitmeniniais mūsų ežerų žemėlapiais prastesnė padėtis. Tačiau apie naujausią vakariečių žvejų technologinių madų klyksmą - povandenines vaizdo kameras - pas mus dar neteko girdėti.
Pasak “Globe&Mail”, tie Kanados žvejai, kurie nusprendžia turimą GPS ir sonarų įrangą papildyti 500-900 dolerių kainuojančiomis vaizdo kameromis, transliuojančiomis tikrovišką vaizdą, kas dedasi po laivelio dugnu, gerokai praturtina žvejojant patiriamus įspūdžius. Tokios povandeninės televizijos dėka galima nustatyti žuvies rūšį, jos judėjimo kryptį laivelio atžvilgiu ir pritaikyti specialiai jai paruoštą jauką. Be to, povandeninės vaizdo kameros suteikia žvejams galimybę stebėti ir geriau suprasti žuvų elgesį.
Kompanijos “Nature Vision” gaminamos “Aqua-Vu” (http://www.aquavu.com) povandeninės vaizdo kameros gali būti naudojamos18-36 metrų gylyje. Apšvietimas gali būti ir natūralus, ir dirbtinis. Daugelyje modelių yra ir infraraudonųjų spindulių naudojimo galimybė, o kai kuriuose dairytis po drumzlinus vandenis padeda žalios spalvos šviesa. Kameros turi ir šilumos daviklius, kad žvejys pagal šiltesnes ar šaltesnes sroves galėtų pasirinkti tinkamiausią žvejybos vietą. Vaizdo kameros į monitorių perduodamą vaizdą galima net įsirašyti - šiuose įrenginiuose yra S-video jungtys. Tad tiems nepatikliesiems, kurie abejoja įspūdingais žvejų pasakojimais apie savo pergales, galima atkišti įsimintinus įvykius po vandeniu įamžinusią vaizdajuostę.
