Stasys VARNECKAS
Istorija iš pirmo žvilgsnio banali, nors ir ne visai kasdieniška. Tačiau apie viską iš eilės. Prieš savaitę, o gal ir dvi, kai dar spaudė šaltukas ir ant ežero dar laikėsi ledas, veterinaras Tadas susiruošė pažvejoti. Pasigausiu, sako, kokį ešeriuką ir išsivirsiu žuvienės. Šąla Tadas valandą, šąla antrą - nekimba. "Gal velnias tas žuvis išbaidė", - pagalvojo. - Nieko aš nebaidžiau, - pasigirdo iš pakrantės krūmų. - Tu masalą vis pamiršti paspjaudyti. Kai gerai paspjaudysi, tai ir pagausi. Žvilgtelėjo veterinaras į krūmus - ten tik žvirbliai. Gal pasigirdo? Tačiau slieką vis dėlto paspjaudė, visai gerai apspjovė. Įmerkė ir laukia. Ir ką jūs manote - užkibo! Žiūri Tadas - nei kuoja, nei ešerys, nei vėgėlė. Geriau įsižiūrėjo - ogi auksinė. - Ei, žuvele! - sušuko Tadas, netverdamas džiaugsmu. - Tu iš tiesų auksinė? Na, pildyk mano norus! - Atsibodo man tie jūsų norai, - atsakė žuvelė. - Patys jau nieko nebesugebate... - Nesibrangink, žuvele. Aš tik vieną vienintelį... - Jūs visi tik po vieną. Anąsyk mane pagavo toks didelis viršininkas. Su pypke dantyse. Padėk, sako, žuvele, įstatymą dėl atominės elektrinės prastumti. Niekaip, sako, negaliu iš vietos pajudinti. Ilgai kaulijo, ir aš nusileidau. - Atrodo, kad teisybę sakai, - sutiko Tadas. - Tas įstatymas iš tiesų atrodė beviltiškai. Be tavo pagalbos, žuvele, jis būtų pakibęs. Šitaip pagirta, žuvelė visai atsirišo. - O štai visai neseniai mane nutvėrė kažkoks ponas nuo Telšės. Žinai, ko jis prašė? - Gal tvarkos ir teisingumo? - Neatspėjai. Jam tokių dalykų, matyt, nereikia. - Tai ko jam reikia? - jau visai susidomėjo mūsų sodietis. - Ogi menko nieko - lengvatikių. Įvesk, sako, Lietuvoje nauja religiją - lengvatikybę. - Ir tu jo paklausei? - O ką aš galėjau padaryti? Na, sakyk tą savo norą, tik greičiau. Mane dar ketina pagauti kažkoks vyrukas nuo Kėdainių, kažkoks abonentas... Et, be manęs jūs visi kaip be rankų. Prašyk, sodieti! Veterinaras Tadas norėjo prašyti sveikatos, geresnės pensijos, daugiau anūkų. Tačiau kai tik išgirdo, kokie žvejai bandys gaudyti auksinę žuvelę, viską pamiršo ir pareiškė: - Pažadėk mane apginti nuo tų žvejų. Mat jie ir mane žvejoja. Ypač prieš rinkimus. Kad aš jų niekada savo akyse neregėčiau! Kad niekada negirdėčiau! Ir dar: pasakyk, jei žinai, kas ten iš krūmo man patarinėjo. Ar kartais ne velnias? - O kas gi daugiau? Be velnio pagalbos jūs mane tiek ir tematytumėt. Visi jūs su velniu susidėję... Namuose Tadą pasitiko susirūpinusi žmona: - Televizorius sugedo. Radijas nutilo. Ir kas jiems galėjo nutikti? Suprato sodietis, kad tai bus auksinės žuvelės darbas. - Ačiū tau, žuvele! Dabar tai bent ramiai pagyvensiu.
