Girdime ir skaitome spaudoje pasisakymų apie Europos Sąjungos (ES) finansinę perspektyvą, o kartu ir visos ES ateitį, santykius tarp senųjų 15 ir naujųjų 10 valstybių narių. Nuomonės skirtingos, pagrįstos, matyt, labai individualiomis žiniomis ir darbo bei gyvenimo narystės ES patirtimi.
Naujoji finansinė perspektyva 2007-2013 metams yra pirmoji, kai dėl finansų derasi 25 valstybės, turinčios skirtingų interesų. Interesų ašis yra Londonas, mėginantis išlaikyti savo Didžiosios Britanijos išlygą, ir Prancūzija, kuri yra didžiausia žemės ūkio paramos gavėja. Britų išlyga dėl plėtros naujojoje finansinėje perspektyvoje sudarytų 7,7 mlrd. eurų (2004 metais sudarė 5,4 mlrd. eurų). Nė viena pusė nenori nusileisti, atsisakyti savo privilegijų ir siūlo rasti kompromisą – sumažinti paramą naujoms, neturtingiausioms šalims. Tai būtų antras naujųjų valstybių diskriminavimo kartas po to, kai iki narystės žadėta parama žemės ūkiui buvo gerokai sumažinta naujosioms narėms ir senųjų valstybių lygį pasieks tik 2013 metais. Jei nebus sumažintas senųjų ES šalių apetitas, naujosioms narėms gali tekti tenkintis tik trupiniais.
Dabar ietys laužomos dėl struktūrinės paramos. Valstybės narės nori mokėti į biudžetą mažiau, o gauti iš jo – daugiau. Sumažinus šiai sričiai skirtas lėšas, nukentės visos naujosios valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, kuri per 2007-2013 metus gaus 3-4 kartus mažiau paramos, nei galėtų gauti. Ateinančios plėtros šalys – Bulgarija ir Rumunija – negalės įgyvendinti daugelio sanglaudos priemonių.
Teigiama, kad nereikia tokios paramos, nes naujosios valstybės nesugebės jos įsisavinti. Ar kas nors žino, iš kur atsirado paramos dydis, apibrėžtas 4 proc. nuo valstybės narės bendrojo vidaus produkto? Tai nėra moksliškai apskaičiuotas dydis, o tai yra realus dydis, kurį yra pasiekusios valstybės, gaunančios sanglaudos paramą. Tiesa, rezultatai ne visų net senųjų valstybių narių vienodai geri. Lietuva 2004 metais įsisavino visas jai skirtas struktūrinės paramos lėšas ir dalį pinigų, kurių nepajėgė įsisavinti Latvija. ES biudžeto išlaidos Lietuvai yra didžiausios iš naujųjų valstybių narių ir ketvirtos tarp visų 25 narių. Tai suteikia pagrindo tikėtis, kad ateityje irgi pavyks įsisavinti sanglaudos lėšas. Daugelis dalykų priklauso nuo mūsų pačių. O skelbti visam pasauliui, kad lietuviai negebės susitvarkyti savo ūkio, neteisinga, tuo labiau kad ES statistika rodo priešingai. Pavyzdžiui, graikai, įsisavindami struktūrinę paramą daug blogiau, taip apie savo ekonomikos problemas nekalba. O šalys, kurios maksimaliai įsisavino ES struktūrinių fondų lėšas – Ispanija ir Airija – savo sparčia ekonomine pažanga turėtų būti geras pavyzdys visoms šalims naujokėms.
Belaukiant (ir besiruošiant) sprendimo priėmimui dėl būsimosios finansinės perspektyvos, turime suvokti, kad tai ne tik sanglaudos problemų sprendimas, mūsų valstybės gerovės didinimo galimybė, bet ir viso bloko konkurencingumo pasaulinėse rinkose pagrindas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
