Iki Europos Komisijos pranešimo apie Lietuvos pasirengimą narystei euro zonoje liko mažiau nei pora savaičių. Lietuvoje tvyro įtampa: bus leista ar ne Lietuvai tapti euro zonos nare, motyvuojant techniniais Mastrichto kriterijais, ar bus įgyvendintas jau seniai ore sklandantis galimas politinis sprendimas – neleisti naujosioms valstybėms narėms įsivesti euro.
Kodėl bijoma euro zonos plėtros? Kodėl bijoma naujų valstybių narių apskritai? Europos Sąjungos (ES) plėtra vyko jai nepalankiu ekonominiu laikotarpiu. Daugelyje senųjų valstybių ekonomika auga labai lėtai. Metinis bendrojo vidinio produkto (BVP) augimas euro zonos šalyse 2005 m. tesudarė 1,3 proc. Didžiausios Europos Sąjungos ekonomikos – Vokietijos BVP augimas tesudarė 0,9 proc., Prancūzijos augimas 2005 m. paskutinį ketvirtį buvo artimas stagnacijai. Naujose valstybės kur kas didesni ekonomikos augimo tempai. Lietuvoje tuo laikotarpiu BVP augimas siekė 7,5 proc. Senosios valstybės savo nesėkmes, gerovės smukimą tapatina su plėtra – naujų neturtingų valstybių įstojimu į ES.
„Financial Times“ paskleidė žinią (tariamai nutekėjusią ir Europos centrinio banko), kad naujosios valstybės yra per daug neturtingos tapti euro zonos narėmis. Tai visiškai nauja mintis, kalbant apie šalių atitikimą euro zonos reikalavimams. Europos centrinio banko vadovas pareiškė, kad kandidatės Mastrichto kriterijus turi tenkinti ne tik vertinimo laikotarpiu, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje. Tai taip pat nauja, nes nė viena euro zonos narė nuo įstojimo į Ekonominę ir pinigų sąjungą netenkino visų Mastrichto kriterijų. Visos dvylika valstybių per laikotarpį nuo 1998 m. kovo iki 2005m. gruodžio viršijo infliacijos rodiklį, kai kurios – visą nurodytą laikotarpį. Nors bendras bendros valiutos įvedimo reikalavimas – geras ekonominis šalies valdymas.
Lietuvos infliacija Mastrichto kriterijų gali viršyti tik 0,1 proc., prieš tai 6 metus buvusi žemiau Mastrichto kriterijaus lygio. Ar tai bus priežastis formaliam sprendimui – „ne“?Ir kodėl mes norime įsivesti eurą net tada, kai mumis iš anksto nepasitikima, stengiamasi sukurti nestabilios valstybės įvaizdį ir mes nelaukiami? Ką duos euras Lietuvai?
Pirmiausia bendra valiuta didelėje rinkoje, turinčioje 450 mln. vartotojų, palengvina bendrosios rinkos funkcionavimą, sukuria stabilią makroekonominę aplinką, leidžia palyginti vidaus rinkos prekių ir paslaugų kainas, tampa viena svarbiausių keitimo ir rezervo valiutų pasaulyje ir leidžia europiečiams apmokėti importą sava valiuta.
Lietuvoje litą pakeisti euru naudinga šalies ūkiui. Litą pakeitus euru, sumažėja jo devalvacijos rizika, o tai padidina šalies finansinį stabilumą ir sumažina skolinimosi palūkanas. Verslas, prekiaudamas su euro zonos šalimis sutaupo lėšų, nes nebereikia keisti valiutos. Bendra valiuta palengvina investicijų pritraukimą, nes investuotojams sumažėja ir investavimo rizika dėl valiutos devalvacijos, ir atpinga prekių eksportas.
Euro stiprėjimas tarptautiniu mastu skatina trečiąsias šalis savo valiutas persieti nuo dolerio prie euro ir tai atpigina importą į euro zonos šalis.
Laisvas asmenų judėjimas taip pat gauna didžiulės naudos iš euro. Keliautojams, kertant dabartinių dvylikos euro zonos valstybių sienas, nereikia keisti nacionalinės valiutos į vienuolikos valstybių nacionalines valiutas. Taip sutaupoma pinigų keitimo sąskaita.
Apie 300 tūkst. Lietuvos piliečių dirba užsienyje, dalis iš jų – euro zonos šalyse. Parvežtus į Lietuvą pinigus, keičiant į litus, patiriama daug nuostolių, kurių euro įvedimas padėtų išvengti.
Euro laukimas Lietuvoje yra viena priežasčių kainų nepamatuotam augimui nekilnojamojo turto rinkoje. Nuogąstaujama, kad įvedus eurą viskas brangs, todėl reikia įsigyti turtą bet kokia kaina.
Tačiau niekas nepaneigė nuogąstavimų dėl kainų augimo. Euro zonos valstybėse, kaip rodo patirtis, kainos didėjo dar iki euro įvedimo. Vokietijoje, kuri tikėjosi verslininkų supratimo, kad kainas reikia konvertuoti pagal nustatytą nacionalinės valiutos perskaičiavimo į eurą kursą, kainos viešojo maitinimo sektoriuje padidėjo, nes verslininkai nesilaikė minėtos nuostatos. Prancūzija įstatymu įtvirtino kainų keitimui privalomą naudoti franko perskaičiavimo į eurą kursą ir kainų augimo buvo išvengta. Euras parodė, kad kai kurių vienodų prekių kainos valstybėse skiriasi beveik 10 kartų. Tai paskatino verslo konkurenciją, kuri buvo naudinga vartotojams.
Lietuva, prieš įsivesdama eurą, turėtų įstatymu nustatyti kainų perskaičiavimo principus, nesitikėdama, kad tai padarys verslininkai, ir taip apsaugoti vartotoją nuo nepagrįsto kainų augimo.
Jei euro neįsivestume numatytu laiku, dar kurį laiką turėtume nacionalinę valiutą – litą, tačiau jo privalumais (galimybe vykdyti pinigų politiką ir taip laikinai spręsti ūkio problemas) būdami susieti su euru ir dalyvaudami euro zonos valiutos kurso mechanizme (ERM-2) jau nebegalėtume pasinaudoti.
Danutė Budreikaitė yra Europos Parlamento, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narė.
Daugiau informacijos internete www.budreikaite.lt.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
