Pykšt ir šmurkšt.
Turiu omeny ne pretendentės kalbas, o veikimo būdą.
Manau, kad viešųjų ryšių žyniai jai patartų nevengti moteriško, jausmingo šnai.
Šiuolaikinėje lietuvių prozoje šnai nėra pyst atitikmuo, bet reiškia šnarėjimą.
P.S.
Nafig ir pofig
Jokia čia naujiena, kad iš pykšt kilęs pyst yra į žodynus įtrauktas teiktinas ištiktukas. O jablinkšt, džigi džigi – neteiktini, kadangi žodynuose jų nėra.
Kai A.K. atsiuntė rašinį su pyst, nafig ir pofig, aš tą tekstą, kaip sakoma, numarinau stalčiuje. Negalėjau jo paskelbti balsas.lt, nesulietuvinęs nafig ir pofig.
Manau, kad nafig, kol neturime nieko geresnio, galima versti velniop; pofig – ištiktuku dzin, nors jį šiuo atveju tenka vartoti ne skambesiui, o abejingumui nusakyti. Išvarę pofig, mes vis dėlto paliekame to pofig išprievartautą įvardžio naudininką: sakome – man dzin.
