Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Gudžiūnų seniūnijai (Kėdainių raj.) demografinė katastrofa negresia - šioje rajono vietovėje kasmet gimsta maždaug po 40 kūdikių (keliskart daugiau, lyginant su respublikiniais gimstatumo rodikliais) o miršta triskart mažiau žmonių. Deja, daugiausia naujagimių susilaukia asocialios, degradavusios šeimos. Ką ten šeimos - vienišos panelės, našlės ar išsituokėlės, neturinčios vyrų, bet į pasaulį vaikus leidžiančios kone pamečiui! Vietiniams, kaip ir rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovei Vilimai Jucevičiūtei, lyg ir viskas aišku: vaikai gimdomi tam, kad smegenėles pragėrę tėvai gautų nemenkas pašalpas ir bent kurį laiką smagiai paūžtų. Tačiau aukštai Vilniuje sėdintys valdžios ponai to nesupranta. Antraip argi būtų buvę priimti infantiliški sprendimai materialiai remti tik tas šeimas, kuriose suaugusiųjų protus jau seniai užvaldžiusi degtinė ir seksas, kurių namuose - baisiau nei apleistuose tvartuose, kur veša nešvara, nepritekliai, ligos... Logika aiški: pavyzdingi tėvai žūtbūt pasirūpins savo vaikais, patys liks nevalgę, bet savo atžalas ir pamaitins, ir nupraus, ir šiltai aprengs, ir mokyklai tinkamai paruoš. O va iš nusigyvenusiųjų galima sulaukti nebent prakeiksmų - kodėl seniūnas dar neatvežė malkų, kodėl vėluoja labdara, kodėl sulaikytos pašalpos ar vietoj pluošto litų, už kuriuos išeitų ne vienas buteliukas baltosios, atkišo maišą kruopų, miltų ar dėžę aliejaus... Na, o jei apleistas kūdikėlis susirgo, be jokių skrupulų tokios motinos apšauks medikus: kur šie buvę, kodėl nesusižinoję, kad vaikui - negerai ir su pilnu vaistų krepšiu neatlėkę gydyti!
Pasveiks ir be greitosios
Apie tai rašome neatsitiktinai - prieš keletą dienų Gudžiūnų seniūnijai priklausančiame Devynduonių kaime mirė keturių mėnesių tesulaukęs Henrikas Raziūnas. Medikai pateikė pirminę išvadą, kad kūdikį mirtis ištiko dėl pūlingo plaučių uždegimo ir su šia mažiems vaikams ypač pavojinga liga susijusių komplikacijų. Ir ką jūs manot? Išspaudusi ašarą, kūdikio motina Inga Raziūnaitė (19 m.) prokuratūroje pareiškė, neva jos "mylimą sūnelį" pražudė daktarų abejingumas! Atseit felčerė karščiuojantį Henrikėlį apžiūrėjo, bet nedavė jokių vaistų!
Yra numatyta, jog kūdikius iki vienerių metų felčerė turi aplankyti (arba tėvai juos atveža į ambulatoriją) vieną kartą per mėnesį. Patikrinama, kaip kūdikis vystosi, kokia jo sveikata, vaikas pasveriamas, pamatuojama jo ūgis, krūtinės apimtis, paskiriami skiepai ir pan. "Rūpestinga motina" Inga Raziūnaitė savo Henrikėlį per puspenkto mėnesio į ambulatoriją teikėsi atnešti vienintelį kartą - felčerė mažylį lankydavo namuose. Paskutinį kartą Gudžiūnų ambulatorijos felčerė Violeta Grendienė pas Henriką buvo lankiusis spalio pradžioje, tad kitą vizitą galėjo planuoti jau tik lapkričio mėnesį. Tačiau paskutiniąją spalio dieną kitus apylinkės mažylius lankiusi felčerė nusprendė užsukti ir pas vienišą motiną Ingą Raziūnaitę.
Keturių mėnesių Henriką felčerė rado, jo motinos žodžiais, "iš vakaro sukarščiavusį". Temperatūra, tiesa, nebuvo labai aukšta (37,6 laipsnio), tačiau kūdikiui jau pavojinga. Kadangi felčerė negali skirti gydymo, ligoniuko motinai patarė išsikviesti apylinkės gydytoją arba skambinti į greitąją. Motina pažadėjo tai padaryti. O kitą dieną Inga Raziūnaitė paskambino apylinkės gydytojui Stasiui Žvikui į namus ir su nemenkomis pretenzijomis felčerės adresu pareiškė, kad vaikas numirė! Nulėkęs į vietą, gydytojas S. Žvikas namiškių pasiteiravo, kodėl, kaip buvo liepusi felčerė, šie sergančiam kūdikiui neiškvietė gydytojo. Pasirodo, kūdikio motina manė, jog sūnus "pasveiks ir be greitosios"... Ir dar paaiškėjo, kad Henrikas susirgo ne prieš dieną iki apsilankant felčerei, o prieš savaitę!
Henriko mirties aplinkybes prokuratūra tiria toliau. Kaip užsiminė prokuroras A. Gelčys, motina mirusio kūdikio "labai gaili", tad beveik nerealu, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn už nepakankamą sūnaus priežiūrą ir su tuo susijusias sunkias pasekmes (mirtį). Kita vertus, kaip įrodyti, jog motina suvokė kūdikiui gresiantį realų pavojų gyvybei?
Panašių pavyzdžių - per akis!
Gudžiūnų ambulatorijos bendrosios praktikos gydytojas Stasys Žvikas prisiminė ir daugiau atvejų, kuomet sergančiais vaikais nesirūpinantys tėvai dėl visko kaltino medikus - tik ne save. Asocialiose šeimose, pasak gydytojo, vaikai auga kęsdami alkį ir šaltį, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens po lauką bėgioja pusplikiai, basi, murzini, nušašę ir - nieko! Nei infekcijos juos puola, nei kiti negalavimai. Na, nebent nusilpusį organizmą pradeda "graužti" ligos komplikacijos. Tačiau tuomet dažniausiai jau niekas nepadeda - vaikas iškeliauja į kapus. Kaip laukinėje gamtoje - išgyvena stipriausieji...
- Gal prieš porą mėnesių kartu su felčere aplankėme Vikaičių kaime gyvenančią tokią Aldoną, auginančią kovo 11 dieną gimusį vaikelį, - toliau pasakojo gydytojas S. Žvikas.
Aldona - skaitytojams jau pažįstamos Ingos Raziūnaitės teta, Ingos motinos Danos Raziūnienės sesuo. Iš 8 vaikų šeimos kilusios seserys sumušė visus rekordus: abi pagimdė po kone dvigubai daugiau atžalų! Taigi penkioliktąjį keturiasdešimtmetės Aldonos kūdikį, kuriam tuo laiku ėjo penktas mėnuo, gydytojas rado apskretusiame, šunų pilname kambaryje. Laimutis gulėjo skarmalų primestoje lovytėje, šalia jo kuitėsi auklė - dvejų metukų sesytė! Motina, anot kieme laksčiusių vyresnių vaikų, buvo kažkur išėjusi. Mažiausias gausios šeimynėlės narys karščiavo. Gydytojas suleido vaistų, išrašė siuntimą į ligoninę ir iškvietęs greitąją pagalbą, išvažiavo "pas kitus giminaičius" (sunkios šeimos taip vadinamos todėl, kad jose medikai apsilanko kur kas dažniau nei pas tikruosius gimines). Tuosyk parsirado svirduliuojanti Aldona, Laimučio ir dar keturiolikos vaikų motina. Ji nieku gyvu nesutiko, kad greitosios medikai sergantį kūdikį vežtų į ligoninę. Keliasdešimt kilometrų tuščiai sukorusi greitoji pagalba pasuko atgal.
Kitą dieną sužinojęs, kad sergantis vaikelis vis dar namuose, gydytojas S. Žvikas parūpino vaistų ir, laimė, mažylis šiaip taip pasveiko. O jei ir jį būtų ištikęs Henrikėlio likimas?
Į mokyklą - pavalgyti
Bene labiausiai gydytoją S. Žviką sukrėtė Gudžiūnų geležinkelio stotyje gyvenančios daugiavaikės motinos Gražinos abejingumas. Gal prieš mėnesį jos dvylikametis sūnus atėjo į ambulatoriją tiesiai iš mokyklos. Berniukas karščiavo, skundėsi bendru silpnumu. Gydytojas ligoniuką apžiūrėjo, paėmė tyrimus, išrašė vaistukų, atleidimą nuo pamokų ir, jei savijauta pagerėsianti, paliepė po kelių dienų ambulatorijoje apsilankyti vėl. Po poros dienų, anot S. Žviko, į ambulatoriją atlėkė to berniuko mokytoja! Vaikas, girdi, klasėje nualpo! Gydytojas viską metė ir nuskubėjo pas ligonį. Jo kūno temperatūra buvo beveik 41 laipsnis C!
- Man iškart kilo klausimas - kodėl sergantį vaiką motina išleido į mokyklą, - nesenais prisiminimais dalijosi bendrosios praktikos gydytojas. - Pasirodo, dėl to, kad mokykloje vaikui skiriamas nemokamas maitinimas, o namuose juk nėra ką valgyti!
Berniukas gydytojui prasitarė, kad per tas dienas negėrė jokių vaistų, nes mamytė esą neturėjo pinigų jiems nupirkti (nors buvo išrašytas lengvatinis - 80 procentų vaistų kainos kompensuojantis receptas). Į ambulatoriją iškviesta vaiko motina "pliurpiančiam ko nereikia" sūnui negailestingai kumštelėjo į pašonę ir pareiškė, neva "tie vaistai per silpni - nieko nepadeda". Deja, Gražina vaikui nenupirko ir stipresnių antibiotikų. Štai koks gydytojo darbas - aiškintis, sekti, kas ką vaistinėje perka, pamiršusiesiems tai padaryti - priminti, o kai kada, netekus kantrybės, tų vaistų pačiam nupirkti... Tačiau tai dar ne viskas - apylinkės gydytojas ir felčerė juokaudami laiko save asocialiai gyvenančių šeimų tarnais. Mat atvykę į tokias šeimas, medikai ir atidengtus šulinius sutvarko, kad neprižiūrimi maži vaikai netyčia nenugarmėtų žemyn, ir butelių šukes iš kiemų surankioja, kad lakstydami basi mažieji nesusižalotų, ir maisto ar drabužių parūpina. Pakanka, anot gydytojo, vieną kartą sušelpti ir neatsiginsi prašymų! Antai neseniai vienos daugiavaikės šeimos galvai gydytojas padovanojo švarką. Kitą dieną važiuoja gydytojas keliu ir žiūri - tasai pats kaimietis jo automobilį stabdo. Gal kokia bėda nutiko, gal kam nors pagalbos prireikė - negali nesustoti. Ogi tas kaimietis, daktarui išlipus iš mašinos, pirštu parodė į kojas - girdi, pasižiūrėk, batai kiauri!
Laiko turi tik pasiimti pašalpas
Dar viena didelė problema, kurią paminėjo gydytojas S. Žvikas, yra tai, jog asocialiai gyvenančioms motinoms visai tas pat, ar jų kūdikiai paskiepyti nuo pavojingų užkrečiamų ligų, ar ne. Nors yra griežtai numatyta skiepyti tik gydymo įstaigoje, laukdami nesulaukdami "rūpestingų mamyčių" atnešant vaikelius į ambulatoriją, medikai neapsikentę važiuoja į namus. Pasiteiravus motinų, kodėl jos rizikuoja kūdikių sveikata ir gyvybe, paprastai atšaunama: "Neturiu kelionei pinigų". Nors kai kurios gyvena vos už kelių kilometrų nuo gydymo įstaigos!
- Bet kodėl jos turi pinigų atvykti į seniūniją atsiimti pašalpas? - stebėjosi gydytojas. - Pasisamdo automobilį turintį kaimo gyventoją ir jau prieš kasos atidarymą trypia eilėje! Gavę pinigus - į parduotuvę!
Gydytojas S. Žvikas sakė ne kartą taręsis su Gudžiūnų seniūnu, kaip netikėles motinas išauklėti. Gal, girdi, reikėtų kaip anais gerais laikais pašalpų mokėjimo dieną suieškoti autobusą ir, visas jas su kūdikiais surankiojus, pirmiausia pristatyti į ambulatoriją... Bet ir vėl problema - sykį pavėžėtos, to paties lauks ir ateityje!
Blogiausia, anot gydytojo S. Žviko, tai, jog nėra jokių priemonių tokias motinas priversti susitvarkyti, įkalti į galvas visų pirma pačioms jausti atsakomybę už savo vaikų sveikatą. Pasak Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovės Vilimos Jucevičiūtės, teoriškai tokias apsileidėles galima bausti administracine tvarka, tačiau kas iš to - jos praktiškai neturi jokio turto, o iš pašalpų už vaikus baudų niekas neišskaičiuos. Baudas keisti į paras? Kažin, ar tai pavyktų - jos puikiai žino savo teises: mažų vaikų turinčių motinų į areštinę neuždarysi.
Tiek Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovės, tiek apylinkės gydytojo nuomone, kol nebus pakeista valstybės socialinė politika, kol asocialioms šeimoms valstybė dalins žuvis, o ne meškeres, apie kokius nors teigiamus poslinkius šioje srityje nėra ko ir svajoti.
- Tai didžiausios mūsų rajono ponios, - ironizavo Vilima Jucevičiūtė.
Iš tiesų, kaip kitaip vertinti su būriu paauglių gyvenančios vienišos motinos priekaištus seniūnijos vadovui, kuris pavasarį šiai šeimai už dyką parūpino ne tik bulvių sėklos, bet ir žemės ūkio techniką daržovėms pasodinti, o rudenį, begėdis, nepasamdė bulviakasiui talkininkų...
