Vilniaus miesto trečiosios apylinkės teismas nusprendė anksčiau laiko išleisti į laisvę Kauno kriminalinio pasaulio įžymybę Henriką Daktarą. Bene garsiausias šalies kalinys Vilniaus antrojoje griežto režimo pataisos darbų kolonijoje dar turėjo svečiuotis iki 2003 metų rugpjūčio 3 dienos, tačiau atlikęs du trečdalius jam skirtos bausmės už grasinimą nukentėjusiam ir turto prievartavimą Henytė sugebėjo kolonmiojoje nei karto nenusikalsti ir susirinkti net devynis paskatinimus. Taigi, kolonijos direktoriaus Alvydo Maknickio teigimu, svarių priežasčių neišleisti H. Daktaro iš kolonijos šiuo metu nėra. Juo labiau, kad Henytės žmona Jūratė Daktarienė neseniai sumokėjo jam paskirtą penkiolikos tūkstančių litų baudą.
Derėtų priminti, kad kad praėjusių metų spalyje Europos žmogaus teisių teismas paskelbė, kad Lietuva pažeidė kauniečio H. Daktaro teisę į nešališką teismą, kurią užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Remiantis šiais motyvais Kauno nusikaltėlių pasaulio autoritetą ginantis advokatas Vytautas Sviderskis jau ateinantį antradienį ketina ketina įteikti Aukščiausiajam teismui H. Daktaro prašymą iš naujo nagrinėti bylą. Europos žmogaus teisių teismo požiūriu, teismūų nešališkumo principą sulaužė Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, iš esmės ėmęsis prokuroro vaidmens H. Daktaro byloje.
Galima tik spėlioti kaip toliau vyks šis bylinėjimasis, tačiau, nors teismas lygtinį Henytės lygtinį paleidimą į laisvę apkabinėjo gausia figos lapų puokšte, tai yra draudimais išvykti iš namų ilgiau kaip septynioms paroms, įpareigojo ji nuo 23 iki 7 valandos būti namuose bei uždraudė lankytis restoranuose ir baruose, tačiau, tikėtina, kad newt pats juos paskyręs teisėjas supranta šių apribojimų beprasmiškumą: dar H. Daktarui kalint ne vienas susipratęs pilietis skambindavo į redakciją ir tikindavo matęs Henytę su šeima susitikinėjantį Elektrėnuose.
O ir jo prabangus namas Užliedžiuose prilygsta net ir prabangiausiam restoranui, kur jam kol kas uždrausta užsukti, todėl surinkus artimiausių draugų būrį galima puikiai leisti laiką, juo labiau, kad vis dar nepamiršę istorijos su Džordana Butkute, vargu ar kuris nors restoranų ar kavinių bardas atsisakys palinksminti "paprastą parduotuvės tiekėją". Mat atsidžiaugęs su šeima, Henrikas ketina sėsti už vairo ir tiekti prekes savo motinos parduotuvei. Ponia Daktarienė jau dabar gali skaičiuoti būsimą pelną, nes vargu ar koks nors išdrįs Kauno Vilijampolės autoritetui prekes pasiūlyti bent centu brangiau.
Užliedžių apylinkių gyventojai, laukdami sugrįžtančio H. Daktaro jau išmontuoja iš spynas iš laukųjų durų, sudarinėja norinčių pasikeisti susidevėjusias statines nuo spirito sąrašus ir miestelio aikštėje ketina pastatyti aukščiausią šalyje stulpą, kuriame H. Daktaro atvykimo dienomis bus iškelta tautinių spalvų vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Vieną kartą jau rinkę parašus, kad Henytė būtų išleistas anksčiau laiko, užliediškiai pasiryžę šią akciją pakartoti, jei kartais palaikydama pasipiktinusį teismo sprendimu šalies prezidentą, prokuratūra šį teismo sprendimą apskųstų ir Henytė už grotų liktų iki prasidedant gražintos papildyti penktos jam iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimo, kurioje H. Daktaras kaltinamas tarpininkavimu išsiperkant pavogtus automobilius, net jei jo kaltes prisiimtu mažiausiai penki "Dūlos". Kai kurių politikos ekspertų teigimu H. Daktaras laisvės neregės, kol aukštuosiuose politikos sloksniuose įtakos nepraras buvęs valstybinis kaltintojas jjo byloje - eksprokuroras Artūras Paulauskas.
