Įvairiuose forumuose, festivaliuose rengiami susitikimai su kūrėjais “tą dieną” lyg ir neturi ypatingos reikšmės, bet slenkant laikui, ypač norint geriau suvokti kitus tų pačių autorių kūrinius, įgyja neįkainojamą vertę.
Šeštadienį (05.17) įvykęs susitikimas su “Žiemos” kūrėjais buvo įdomus tuo, kad jame dalyvavo Lietuvoje jau spėjęs išgarsėti norvegų dramaturgas Jonas Fosse. Negali sakyti, kad norvegai panašūs į lietuvius, bet šis dramaturgas ir visa norvegiška komanda - lyg broliai, šilti ir mieli. Atrodo, kad jie vienodai ir jaudinasi, ir kalba, ir šypsosi. Visi žmonės turi bendrumų, bet šiuo atveju kalbu apie pačius subtiliausius panašumų niuansus, kuriuos galima buvo justi sėdint greta. Tai dar labiau priartino penktadienio vakare matytą Oskaro Koršunovo spektaklį.
“Omni Laiko” skaitytojams pateikiame keletą spektaklio kūrėjų minčių.
Dramaturgas Jonas Fosse:“Teatre galima panaudoti “tarpus” - tai, kas, pavyzdžiui, visiškai neveikia prozoje. “Angelas pereina per sceną” - tai tos gražios spektaklio akimirkos. Iš pradžių bandžiau rašyti ne teatrui, bet tiesiog gerus tekstus. Bet man nusišypsojo sėkmė: tekstai pradėjo gerai žiūrėtis scenoje. Paprastai tie, kurie rašo, nori kuo nors išsiskirti. Aš to niekada nesiekiau. Norvegų teatre tradicija daugiau skandinaviška - melancholiška. Originalo kalba “Žiemos” tekstas labai koncentruotas, čia svarbu to paties žodžio pakartojimas. “Žiemos” tekstas raiškus, bet turėtų būti vaidinamas labai šaltai.
Per dešimt rašymo teatrui metų supratau, kad scenoje galima išreikšti daug daugiau, nei iš pradžių buvo įmanoma įsivaizduoti. Pjesės rašomos ne kaip kalbos pavyzdžiai. Greičiau tai - nepasisekusios kalbos pavyzdžiai. Dabar tekstai, kuriuos rašau - tragikomiški. Gaila, bet poetiškų pjesių išversti į kitą kalbą neįmanoma, bet kai kitoje kalboje reikšmė išnyksta, išryškėja struktūra. Rašyti man tas pat, kas kurti muziką, o ne galvoti apie tekstą. Ryški išorinė forma daugiau leidžia galvoti apie poeziją. Teatre visada svarbiausia visuma, o ne tai, kas ką gerai padarė.
Kai pradėjau rašyti, buvau tolerantiškas įvairioms spektaklio formoms. Dabar - ne. Teatre privalai sujungti dvi priešingybes, kurios praktiškai nesujungiamos. Oskaras turi gerą žvilgsnį teatrui, turi gerą atmintį ir intelektualinį potencialą, o jo kalba labai individuali.”
Teatro literatūros skyriaus vedėja Hege Randi Torressen:“Aktoriai turi galimybę nuspręsti, su kokiu režisieriumi dirbti ir kokią medžiagą statyti. Mums svarbu išskirti įvairias išraiškos formas ir stebėti, kaip jos kuriamos. Toršovo teatre repertuaras formuojamas prieš dvejus metus. Tik tada gali išaiškėti, su kuo aktoriai norėtų dirbti.”
Aktorius Oysteinas Rogeris:“Fosse kūryboje svarbiausia vidiniai žmonių išgyvenimai. Tai naujas dvasinis kraštovaizdis. Repetuojant jo pjeses vyksta darbas su savo vidinėmis mintimis. Tai, kas guli už teksto, iškyla tada, kai vaidini. Tai - visai nauja, anksčiau teatre nepatirta. Norvegija nedidelė. Ten daug panašumų, o Oskaras - absoliučiai nauja. Norvegiški spektakliai pasižymi realizmu, natūralizmu. Tai tampa nuobodu, nes to per daug. Buvo dirbta įvairiomis formomis, bet jas tarytum “pervažiavo” realizmas. Oskaras - kas kita. “Mes ne pyragai” - ekstremalus spektaklis.
Kai pirmą kartą susipažinau su Oskaru, jis buvo jaunas, bet su didele patirtimi. Jaunas žmogus su sena siela. “Žiema” teksto atžvilgiu, - labai tikslus pastatymas.”
Aktorė Agot Sendstad:“Dirbti su Oskaru - didelė patirtis. Šis režisierius sukuria filosofinius statinius virš pjesės ir tą filosofiją paverčia sceniniu veiksmu.”
