Sašos Sokolovo “Durnių mokykla”, režisuota Andrejaus Mogučyj (“Formalnyj teatr”, Sankt Peterburgas) primena prieš kelerius metus prasidėjusią, bet jau nuvilnijusią dailės “madą”, kai dokumentinis realizmas buvo pristatomas kaip menas.
Dailininkai klasikai-konservatoriai ilgai tūnojo užsisklendę savo dirbtuvėse, kentėjo, kol galų gale vėl pradėjo lįsti į paviršių. Tapo aišku, kad amato išmanymas - ne toks jau paprastas dalykas, o pseudomeno kūrėjai - trumpalaikiai drugeliai.
Plika idėja kaip menas negali egzistuoti. Tuo labiau kad priviso aibė dailininkų, kurie, besivaikydami tų pačių idėjų, virto bendra mase, prarado savo pavardės. Sakoma: einu į ŠMC. Retai kada išgirsi, jog einama žiūrėti vieno ar kito. Ir taip atsitiko dėl produkto kokybės. Vienadienius menus visada palydi teorijos, esą jie “arti gyvenimo”.
Panašios mintys nuolat piršosi į galvą, žiūrint “Durnių mokyklą”. Pasakyti, kad tai spektaklis apie gyvenimą - žiauru, nes visi spektakliai apie gyvenimą. Pasakyti, kad svarbiausia yra jo forma - neteisinga, nes spektaklis nefunkcionuoja. Pasakyti, kad atmetimas byloja apie estetikos skirtumus - kvaila, nes šiame spektaklyje akivaizdus elementarios profesijos neišmanymas.
Jeigu tai perfomansas - jis gali egzistuoti, jeigu tai teatras - vargu. Šiuolaikiniame dailės pasaulyje gerai: atėjai, nepatiko, išėjai. Tuo labiau kad ir akcijos vyksta gana trumpai. O teatro esi išauklėtas taip, turi gerbti viską, ir blogą spektaklį žiūrėti iki galo, net jeigu jis dviejų dalių. “Durnių mokykloje” irgi kankintis teko ilgai. Tokios sąlygos, tuo labiau kad pertraukos nėra.
Visą spektaklį teko laukti, kol jis prasidės. Kad jis toks “naujas”, galima buvo suprasti jau po penkių minučių. Ir jos prailgo iki begalybės, kadangi “kasdienybės” vyksmas taip ir netapo veiksmu. Režisierius į šį spektaklį, kaip į seną pintinę, sukišo viską, ką tik įmanoma: visas įmanomas teatrines priemones, nuvalkiotus ir naujesnius atmosferinių reiškinių kūrimo metodus, vaidybos eklektiką. Gal visa tai ir būtų pasiteisinę, jei būtų juntama bendra režisūrinė kultūra.
“Durnių mokykloje” prieita iki visiško absurdo - iš pradžių kažkodėl užsiminta apie žydę, vėliau skaitoma kinų ir japonų poezija. Ji pateikiama taip infantiliai, lyg niekur nieko. Juk poezija - ne daiktas, jos nei parduosi, nei nusipirksi, nei panaudosi išversta forma. Iš scenos sklido nekaltos patyčios, ir tiek.
Lietuvių teatras labai skirtingas, dėl to įdomus. Gerai, kad jis praleido galimybę pasukti Mogučyj “Durnių mokyklos” keliu.
