Tai filmas, dėl kurio dar prieš jam pasirodant buvo sulaužyta ne viena kritiko ietis, filmas, kuris buvo pasmerktas tapti nevykusiu jau prieš pasirodymą. “Soliaris” (JAV, 2002 m.) iš tikrųjų yra labai neblogas melancholiškas fantastinis filmas, artimas originaliai lenkų fantasto Stanislavo Lemo apysakos dvasiai.
Andrejus Tarkovskis, sukūręs 1972 m. pirmąją šios apysakos kino versiją, yra vos ne geriausias XX a. kino režisierius, bet čia jo minėti nereikia. Rusų kūrėjui apysakos siužetas buvo tik pretekstas pareikšti savo mintis, savotiška Ezopo kalbos variacija, o naujasis Soderbergho “Soliaris” - gana tipiška amerikiečių kino ekranizacija, kuri yra pakankamai novatoriška, kad nebūtų nuobodi.
Kiek depresuojantis, psichologu dirbančio George’o Clooney herojus meta ramų gyvenimą Žemėje ir išskrenda pažiūrėti, kas vyksta kosminėje stotyje šalia Soliario planetos. Nors ten yra gyvų žmonių, jie jau gana ilgai neatsiliepia į iš centro siunčiamus šaukinius. Nuvykęs Krisas aptinka du keistai besielgiančius įgulos narius, kurie sėdi savo kambariuose ir mįslingai atsako net į paprasčiausius klausimus. Galiausiai vienas iš jų pasako, kad nieko neįmanoma paaiškinti, kol nepamatysi savo akimis.
Filmas fantastinis, bet remiamasi jame ne ypatingais efektais, o keistais, trumpais pokalbiais tarp skafandrais vilkinčių žmonių sterilioje, melsvai baltoje kosminės stoties atmosferoje. Kiekvienas jų išgyvena savą dramą vienatvėje, savo kambariuose. Įdomu, kad tas vienišumas kyla ne dėl kompanijos stokos, o greičiau dėl keistos jos formos, kurią įgauna dėl Soliario planetos kaimynystės
Bendrą filmo atmosferą pabrėžia elektroninis minimalistinis garso takelis. Scena filmo pradžioje, kai Clooney herojus artėja link Soliario planetos, verta plojimų ir ypač puikus čia garsas. Apskritai garso takelis nėra turtingas, nes filme daugiausiai laiko yra tylu. Bet atrodo, kad taip ir buvo sumanyta - klampioje tyloje skambantys dialogai lyg pakimba ir lieka vartytis ore, trukdydami ne vien žvilgsniui, bet ir sąmonei.
“Soliaris” turi įdomių ryšių su keletu įžymių pastarojo meto filmų. Fantastiniai “Dirbtinis intelektas” (“A.I.”, JAV, 2001 m.) ir “Įspėjantis pranešimas” (“Minority Report”, JAV, 2002 m.) piešia gana panašią sterilią ateitį, kurioje neturėsime buitinių rūpesčių, bet su mūsų siela kažkas bus negerai. “Soliaris”, be abejo, yra daug melancholiškesnis ir net fatalistinis, bet visi kartu šie filmai rodo fantastikos žanro atgimimą. Amerikiečių didžiausias nacionalinis pasididžiavimas yra fantastinių filmų serija “Žvaigždžių karai”, tad šį žanrą jie išmano ir gali parodyti ką nors įdomaus. “Soliaris” tą patvirtina.
Filmas teigiamai vertinimas ir dėl George’o Clooney, kuris yra tikra šiuolaikinio Holivudo žvaigždė, vaidybos. Dabar šis aktorius po truputį paverčiamas sekso žvaigžde, bet tai bloga “Ligoninės priimamojo” įtaka. Ryškiausi šio aktoriaus vaidmenys yra vyriški, rūstūs ir kiek žaismingai žiaurūs, revolverio kulkomis kalbantys tipažai. Bet tai, kad aktorius sugebėjo patikti ir moteriškai auditorijos daliai, tik įrodo, kad aktorius yra universalesnis, nei atrodė anksčiau.
Clooney partnerė filme yra pastaruoju metu dažnai matoma Natascha McElhone, kurios didžiulės akys daro ne nuoširdumo, bet gamtos klaidos įspūdį. Šios aktorės parinkimas - vos ne didžiausias filmo trūkumas: jos tipažas yra gana dažnas, o vaidybos sugebėjimų ji turi nedaug. Kita vertus, gal aktorė pakliuvo ne į savo lėkštę, filmas juk tikrai netipiškas.
Tad “Soliaris” - gana simpatiška melancholiška drama, vykstanti tolimoje ateityje, sterilių technologijų amžiuje. Fantastikos mėgėjams filmą pamatyti privaloma, nebent jūsų fantastika yra filmas “Erdvėlaivio kariai” (“Starship Troopers”, JAV 1997 m.). Kitiems taip pat galiu drąsiai filmą rekomenduoti - nedažnai matome Lietuvoje filmus, kurie vienu metu yra ir originalūs, ir prieinami daugumai.
Komentarams - [email protected]
