Baigiantis darbo dienai man paskambino žmona ir paprašė, kad grįždamas namo užsukčiau į parduotuvę ir nupirkčiau šaldytą vištos šlaunelę. Taip ir padariau. O kad nereiktų rankose neštis krepšio, gražiai supakuotą šlaunelę įsikišau į striukės kišenę. Stoviu autobuso stotelėje, oras šaltas, o dar žvarbus vėjas nedraugiškai ausis gnaibo, tad įtraukiu galvą į apykaklę ir mindžikuoju. Autobuso vis nėra. Prisėdu ant suolelio. Nepraėjus nė penkioms minutėms prie manęs sustoja trys pro šalį ėję patruliuojantys policininkai. Matyt, pasirodžiau jiems įtartinas.
- Na, vyruti, tai ką, kojos nebelaiko? - klausia.
- Ne, - atsakau. - Tiesiog laukiu autobuso.
- Nagi atsistok. Pažiūrėsim, ką kišenėse nešiojiesi! - ir pradeda tapšnodami per šonus mane apieškoti.
Ir tada, kai pareigūno rankos palietė tą kišenę, kurioje kaip tik laikiau įsikišęs vištos šlaunelę, policininkas atšoko, išsitraukė pistoletą ir ryžtingai sukomandavo:
- Na, dabar labai lėtai ir atsargiai trauk iš kišenės, ką ten turi paslėpęs! Ginklą? Nagi trauk, tik, kartoju, labai lėtai ir atsargiai. Kiti du policininkai irgi ėmėsi "atsargumo priemonių": vienas uždėjo ranką ant pistoleto rankenos, pasiruošęs bet kuriuo metu žaibiškai jį išsitraukti, kitas tvirčiau rankoje suspaudė guminę lazdą. Smalsiai sužiuro ir kiti stovėję stotelėje ir autobuso laukę žmonės.
Lėtai ir atsargiai iš striukės kišenės ištraukiau šiugždantį celofaninį paketėlį su šaldyta vištos šlaunele... Aplinkiniai prapliupo kvatotis, o sumišusiems policininkams beliko atsiprašyti (mat savo forma vištos šlaunelė labai jau priminė pistoletą) ir pasišalinti...
