Viktoras RUDŽIANSKAS
Kas gali paneigti, kad Lietuvoje mažėja žmonių, sergančių rusofobija? Niekas! Kita vertus, medikams rūpesčių neturėtų sumažėti, nes Lietuva be fobijų būtų ne Lietuva. Teliktų tuščia erdvė. Bet taip negali būti, nes motulė gamta tuštumos nemėgsta. Taigi nykstant rusofobijai ėmė plisti cukrofobija.
Pirmoji šios ligos banga (turbūt atsimenate?) plūstelėjo dar 2001 metų gegužę. Tada Vyriausybė, kurios vadovas buvo dabartinis prezidentas, nutarė, jog visi šalies gyventojai, namuose laikantys 50 kilogramų ir daugiau šio biraus produkto, privalo turėti cukraus pirkimą patvirtinančius dokumentus! Žinoma, atsižvelgta ir į tai, kad ūkininkas galėjo maišą to prakeikto cukraus įsigyti balandžio mėnesį, o čekiuką išmesti. Nutarta tokio žioplio, kuris nenumato valstybės vyrų "fintų", nebausti ir leisti pasitaisyti. Tegul, girdi, meta grėblius bei kauptukus velniop ir zvimbia į rajono centrą, į Mokesčių inspekciją, cukraus deklaruoti, t. y. inventorizuoti. Nepadarys to - tegul kaltina pats save! Tiesa, už maišą cukraus Lietuvos valstybė savo piliečio, kurį saugoja su visomis teisėmis, gal ir neketino išbuožinti, bet pamaloninti nemalonumais buvo pasirengusi.
Tik ne taip jau lengva į cukraus pudrą sumalti šiuolaikinį lietuvį. Greičiau jau jis valstybę sumals. Nenuostabu, kad visi dėsniai buvo bemat "perkąsti". Žmogelis buvo pasiruošęs, jei ateis iš organų koks mulkis vykdyti šį Vyriausybės nurodymą, to cukraus nei kamine, nei po bobos sijonu neslėpti. Pūpsos maišas "ant akių" - imk ir sverk! Pasversi ir rasi 49,5 kilogramo, o už tokį kiekį net aštriausius dantis turėdamas cukraus mėgėjui į minkštą vietą neįkasi. Ir laimė, kad neįkasi. Įkąsi - jis Lietuvą Strasbūre kaip katė pūslę užtąsys!
Žodžiu, neteko girdėti, kad kas nors už neinventorizuotą cukrų būtų nubaustas. O jeigu žinote, jog taip yra kažkam atsitikę, būkite tikri: nubaudė ne už cukrų, o už kvailumą! Dabar visiškai teisingai galite paklausti: kam buvo reikalingas toks nė bergždžios karvės nevertas įstatymas? Taigi valstybę nuo grėsmės reikėjo gelbėti! O ta grėsmė (iš Rytų, žinoma) į Lietuvą skverbėsi su cukrumi. Cukrus brovėsi visais įmanomais ir net neįmanomais būdais. Ir gundė lietuvį žemesne kaina negu pagaminto gimtojoje šalyje. Tad nemaža dalis su tuo įsibrovusiu cukrumi ėmė kolaboruoti, nors puikiai žinojo, kad Vyriausybė jų labui buvo padariusi viską, ką galėjo, idant Lietuvos pilietis išgalėtų nusipirkti ir vartoti tik tautinį cukrų! Bet ne! Jis, nepasotinamasis, tik ir dairėsi, kaip čia kuo daugiau prisirijus lukašenkine ideologija apnuodyto kontrabandinio cukraus, tik ir stengėsi kuo didesnius ragus savai Vyriausybei įtaisyti!
O štai šiemet ragų įsigeidė Seimas. Kaimo reikalų komitetui pritarus balandžio pradžioje Seime svarstytas Cukraus įstatymo 5-ojo straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kuriuo siekiama uždrausti ūkio subjektams pakuoti cukrų į didesnes negu 20 gramų pakuotes. Tie ūkio subjektai, lietuviškai kalbant, yra įmonės, neužsiimančios cukraus gamyba ir neturinčios cukraus importo kvotos. Taigi 8 tokie ūkio subjektai per praėjusius metus sufasavo tik 10 tonų cukraus. Rodos, kas čia yra? Bet žinokite saldžiųjų kruopelių suvartojimas nuo 100 000 tonų 2001 metais sumažėjo iki 80 000 tonų pernai. Siaube, atsirado perteklinio cukraus, kurio kiekis dabar siekia 127 000 tonų, tuo tarpu išsiderėta cukraus kvota tesiekia 103 000 tonų. Mielas skaitytojau, pagauni "kampą"? Jei nepagauni, padėsiu. Iš 127 atimk 103 ir gausi 24. Teisingai? Tai štai, 24 000 tonų cukraus jau yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos priešas: tiek viršijame leistiną kvotą, todėl tą perteklių privalome suvalgyti! Be įstatymo jau nepajėgtume! Juo labiau kad mus tebepuola pigusis lukašenkinis cukrus.
Svarstant ūkio subjektų su 20 gramų cukraus pakeliais problemą visiems nosis nušluostė parlamentaras J. Razma. Jis pareiškė: "Manyčiau, kad Vyriausybė galėtų būti drąsesnė ir galėtų siūlyti uždrausti prekybą cukrumi turguose. (...) Aš manau, kad cukraus pardavimo, gamybos, fasavimo reglamentavimą galėtume įsivaizduoti taip pat griežtai, kaip ir alkoholio reglamentavimą. Jeigu šiandien bet kam neleidžiama atvežtos cisternos spirito pilstyti į butelius ir pardavinėti turguje, aš manau, kad tai nėra didelis skirtumas lyginant su cukraus sektoriumi, reglamentavimas yra panašus" (kalba netaisyta - V. R.). Taigi kas gali paneigti, jog tokia cukrofobijos forma nėra pavojinga visuomenei? Žinoma, žavi ir gilus gyvenimo pažinimas. Nerizikuodamas galėčiau lažintis, jog uždraudus turguje pardavinėti cukrų panorėjusysis jo ten vis vien gautų nusipirkti. Kaip šiandien gauna "kaukolinio", o vietoj užkandos - kvaišalų. Kad ir smulkintų aguonų galvučių. Jei parlamentaras tuo abejoja, galėtų pasiklausti savo vaikų.
Štai dar kas įdomu. Niekaip neišneša smegeninė, kaip neva kontrabandinis cukrus supakuotas po 20 gramų, staiga virsta "švariu", o, tarkime, iš tos pačios krūvos į pakelį šliūkštelėti 25 gramai kaip buvo, taip ir lieka kontrabanda?
Cukraus įstatymo pakeitimams prieštaravo Seimo Ekonomikos komitetas ir Verslo užimtumo komisija. Dėl paprastos priežasties: toks įstatymo pakeitimas varžo asmens ūkinės veiklos laisvę ir smulkų legalų verslą. Diskusijose Seimo narys S. Lapėnas pabrėžė: "Jeigu mes priimtume šias siūlomas nuostatas, tai akivaizdžiai prieštarautų ir mūsų Konstitucijai - pagrindiniam šalies įstatymui".
Į šias pastabas neįsiklausyta. Cukrofobija laimėjo!
Verta prisiminti, jog šis Seimas buvo nutaręs savininkams negrąžinti gyvenamųjų namų, kuriuose gyvena nuomininkai. Tada irgi nebuvo įsiklausyta į racionalų ir kritišką balsą. Viskas baigėsi tuo, jog Konstitucinis Teismas nustatė, kad tas įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Valstybė nuomininkams privalės skirti kompensacijas arba gyvenamąsias patalpas. Mokesčių mokėtojams tai kainuos apie 13 milijonų litų. Suprantama, 20 gramų cukraus - tai ne namas, tik vis vien įdomu, kiek teks pakloti už cukrofobijos gydymą.
