Lietuvos radijo laidos „Kultūros savaitė“ pašnekovas – Austrijos literatūros kritikas ir eseistas, lietuvių literatūros vertėjas į vokiečių kalbą Cornelijus Hellis.
Dar 1986 metais C. Hellis dėstė vokiečių kalbą ir austrų literatūrą Vilniaus universitete. Taip ėmė mokytis lietuvių kalbos. 1991 metais Austrijoje buvo išleista pirmoji lietuvių apsakymų rinktinė. Vėliau vertė lietuvių poeziją, o prieš ketverius metus pasirodė dvidešimties autorių apsakymų rinktinė „Raportas apie šmėklas“, kuriame austrų skaitytojas galėjo susipažinti su lietuvių literatūra nuo Žemaitės iki Ričardo Gavelio ar Renetos Šerelytės.
Cornelijus Hellis dirba savaitraščio „Die Furche“ („Vaga“) kultūros redaktoriumi, yra Austrijos visuomeninio radijo ORF nuolatinis bendradarbis, parengęs apie Lietuvą visą laidų ciklą. Su C. Helliu kalbasi Jolanta Kryževičienė.
– Jūs ilgus metus domitės lietuvių literatūra, išmokote lietuvių kalbą. Tad ir mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo lietuvių literatūros. Prieš trejus metus, prieš Frankfurto mugę, jūs išleidote 20 lietuvių rašytojų apsakymų rinktinę, kuri vadinosi „Meldung über Gespenster“ (verčiant į lietuvių kalbą pažodžiui būtų „Pranešimas apie vaiduoklius“).
– „Raportas apie šmėklas“ – čia pagal R. Gavelio apsakymą.
– Tai kaip jūs traktuojate lietuvių literatūrą? Ar tai irgi yra tam tikra šmėklų literatūra, kuri labai mažai žinoma, bet kartais vis bando kažkur pasirodyti?
– Tikrai ne šmėklų literatūra. Čia yra praeities šmėklos, iš tarybinių laikų. Kartais šmėklas vis dar galima jausti literatūroje. Tačiau taip ir reikia, nes reikia rašyti apie praeitį, kuri irgi formavo žmonių mentalitetą, ir to negalima taip greitai palikti... Man atrodo, kad lietuvių literatūra yra gana stipri. Gaila, kad pas mus žmonės labai mažai ją žino. Visada sunku pažinti naujo krašto literatūrą. Taip buvo su Danija, su Olandija... Dabar jau jūsų šalis yra truputį žinoma, bet literatūra – visai ne. Reikia viską nuo nulio pradėti.
– Jeigu mes literatūrą traktuotume kaip būdą pažinti vieni kitus, tai, jūsų požiūriu, kokie keliai atvertų tą pažinimą? Ką reikėtų šiandien padaryti nedidelės kalbos literatūrai, kad būtų galima tuos kelius praminti?
– Ko gero, čia galėtų labai padėti teatras. Pavyzdžiui, pernai Vienoje per „Vienner Festival“ buvo labai sėkmingai pastatytas Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. Galbūt galima pradėti ir nuo poezijos festivalio. „Poezijos pavasaris“, „Poezijos ruduo“ Lietuvoje yra gera tradicija. Gal būtų galima vieną kartą pabandyti suorganizuoti tokį festivalį ir Lince. Taip pat galėtų būti ir prozos festivaliai, į kuriuos atvažiuotų patys autoriai paskaityti savo kūrybos. Tačiau sunkumų sukelia tai, kad beveik nėra vertimų. Yra išleista mano antologija, vienas kitas romanas... O juk reikia parodyti asmenybę, rašytoją. Todėl labai gaila, kad jau mirė Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis ir mes negalime jų parodyti. Reikia supažindinti su nauja karta, tačiau vėlgi – labai mažai vertimų...
– Žodžiu, literatūra turėtų ateiti per tokius renginius, kurie turi tam tikrų pramoginių elementų. Prieš Frankfurto knygų mugę vienas kritikas pasakė, kad rašytoja turėtų būti jauna, graži moteris...
– Aš manau, kad gali būti ir vyras, tačiau jis ar ji turėtų kalbėti įspūdingai. Tai kartais svarbiau už gerą romaną... Gaila, kad taip yra. Taip pat būtų galima poeziją pristatyti su muzika, džiazu. Reikia žmones „pagauti“, kad jie skaitytų...
– Galbūt mes per mažai finansuojame vertimus, per mažai turime vertėjų?
– Paramos turbūt užtenka. „Lietuviškos knygos“ finansuoja vertimus ir vertėjų užtenka. Reikėtų, kad užsienio leidyklos norėtų leisti vertimus iš lietuvių kalbos. Kaip tai galima būtų padaryti – aš dar nežinau. Tarkim, knyga išverčiama ir ji guli knygyne. Bet tai dar ne viskas. Reikia reklamos, reikia, kad autorius atvažiuotų ir ne tik vienas vienam vakarui. Būtų puiku, jeigu vyktų kažkoks festivalis arba Lietuvos dienos, kad būtų didelė reklama, nes kitaip neįmanoma...
– O ar austrų literatūrai tai irgi aktualu? Ar austrų rašytojai, leidėjai taip pat turi problemų kovodami dėl skaitytojų rinkos Europoje? Ar tai yra mažos tautos problema?
– Be abejo, ir mums tai yra didelė problema. Austrai taip pat maža tauta. Aišku, yra didelis vokiečių kalbos regionas, bet mūsų rašytojams irgi sunku, reikia, kad juos skaitytų ne tik Austrijoje. Jeigu austrų rašytojas norėtų tapti žinomas, reikėtų rasti Vokietijos leidyklą. Jeigu knyga išeina Vokietijos leidykloje, tai ji taip pat bus žinoma ir perkama Austrijoje. Tačiau atvirkščiai negali būti.
– Tikiuosi, kad jūs skaitote ir naujausias mūsų knygas, ir jauniausius autorius. Koks būtų jūsų žvilgsnis į šiuolaikinę lietuvių literatūrą? Ar jūs matote įdomių autorių, įdomių tekstų?
– Be abejo! Iš literatūros galima labai daug sužinoti apie šalį, apie kraštą, apie dabartinę visuomenę. Iš prozininkų man labai įdomus Sigitas Parulskis arba Herkus Kunčius. O iš poezijos labai daug kas man patinka – nuo Ališankos iki Jonyno, nuo Platelio iki Marcinkevičiūtės. Man jie labai įdomūs, labai gera lietuvių poezija. Kalbėdamas apie dramaturgiją, aš jau paminėjau Ivaškevičių. Aš dabar jau antrą jo pjesę verčiu. Ir manau, kad yra galimybė, jog ji gali būti pastatyta, kad autoriumi domėtųsi.
– O ką jūs šiuo metu verčiate?
– Dabar aš norėčiau sudaryti antologiją apie Vilnių literatūroje. Lietuvių, vokiečių, lenkų, žydų ir rusų literatūroje. 2008 metais tikrai išeis šita knyga. Yra didelė serija vokiečių kalba „Europa erläsen“ (čia yra žodžių žaidimas). Tai irgi būtų antologija – „Vilnius erläsen“, apie Vilnių literatūroje.
– Norėtųsi jūsų paklausinėti ir apie Austrijos literatūrą. Jūs dirbate savaitraščio „Die Furche“ kultūros redaktoriumi. Todėl, manau, puikiai žinote visą kontekstą. Sakykite, kokia padėtis šiandieninėje austrų literatūroje? Be abejo, yra naujų srovių, yra autorių, kurie siekia laužyti senas tradicijas ir atsikratyti visų praeities šmėklų. Kas jums įdomiausia šiandien Austrijos literatūroje?
– Tikrai yra nauja karta. Ilse Aichinger dar gyva, bet beveik neberašo. Ernstas Jandlas, H. C. Artmannas mirė. Ateina nauja karta. Man truputį gaila, kad dabar labai svarbus geras turinys, svarbu papasakoti gerą istoriją. Ir tai kartais svarbiau už kalbą, už sakinį. Pavyzdžiui, Arno Geigeris, kuris gavo didelę premiją už pačią geriausią knygą vokiečių kalba. Labai įdomus turinys, labai daug galima sužinoti apie Antrąją Respubliką, apie dabartinę Austriją ir jos praeitį. Tačiau sakiniai ir kalba nėra tokie geri, kaip, manyčiau, turėtų būti.
– Kas lemia tokius prioritetus?
– Aš manau, kad labai didelę įtaką daro televizija, filmai. Labai svarbus turinys, paprasta pasakojimo forma.
– Kaip remiama literatūra Austrijoje? Prieš keletą metų Lietuvoje buvo įsiplieskusi diskusija, kai Tomas Venclova knygų mugėje pasakė, kad rašytojas neturėtų prašyti paramos iš valstybės. Jis turi turėti normalų darbą, užsidirbti pragyvenimui, o laisvalaikiu gali rašyti. Koks požiūris yra Austrijoje?
– Aš labai gerbiu Tomą Venclovą, bet čia – nesąmonė... Atsiprašau, tačiau taip negalima. Nes, pavyzdžiui, jaunam autoriui, kad jis galėtų tapti rašytoju, kad išeitų jo pirma knyga, reikia paramos, reikia stipendijos. Svarbu, kad leidykla gautų paramą, kad išleistų tą knygą. Arba jeigu autorius rašo didelį romaną, gali būti, kad jis trejus ar net daugiau metų dirba, tada jam irgi reikia stipendijos, kad galėtų tą daryti. T. Venclovai labai lengva taip sakyti, nes jis yra profesorius. O laisvam autoriui būtina parama. Be jos nebūtų literatūros. Jeigu aišku, kad teatrui arba filmui reikia paramos, tai kodėl literatūrai nereikia? Juk natūralu, kad meną, dailę, literatūrą reikia remti. Ir tai yra valstybės užduotis.
– Dažniausiai, kai kalbame apie kultūrai skiriamus pinigus, sakome „rėmimas“, o ne „finansavimas“. Tarsi tai būtų nieko nesukurianti, neužsidirbanti, o tik remiama gyvenimo sritis. Kaip jums atrodo, galbūt ne šiandien visuomenėje kultūros ir meno įtaka nėra iki galo suvokiama? Kiek man teko domėtis, Austrija – kultūringa šalis, kurioje yra labai intensyvus, platus kultūrinis kontekstas. Ar aš klystu?
– Ne, čia tiesa. Tačiau už literatūrą visada reikia vis tiek kovoti. O ypač Austrijoje, kur ypač gili muzikos tradicija. Austrų kultūros dėmesio centre yra muzika, dailė, muziejai... Tad už literatūrą reikia labai stipriai pakovoti...
– Kuo pasireiškia ta kova?
– Viena vertus, yra rašytojų sąjunga, vertėjų sąjunga, kurioms kartais reikia kovoti už sąlygas, už honorarus. Tačiau, antra vertus, reikia kovoti, kad apskritai televizijoje kultūros laidose, radijuje, laikraščiuose būtų kalbama apie literatūrą. Atrodo, kad vis daugiau knygų išeina, bet mes sulaukiame mažiau dėmesio, mažiau puslapių skiriama spaudoje recenzijoms, diskusijoms apie literatūrą.
– Ar ta kova yra tik todėl, kad, kaip jūs sakėte, muzika ar muziejai atima daugiau vietos? Ar tiesiog visuomeniniame gyvenime lieka vis mažiau vietos menui?
– Galbūt iš muzikos, dailės galima daug daugiau pinigų uždirbti. Dabar visi turi užsidirbti, juk valstybė visko automatiškai neparemia. Tad ir muziejams labai svarbu surengti gerą parodą, kad galėtų uždirbti. O literatūroje pinigus garantuoja bestseleriai. Dabar pas mus yra labai pavojinga tendencija: labai greitai sprendžiamas knygos likimas, vienas pagrindinių kriterijų – ar tai bus bestseleris, ar ne.
– Tai lemia populiariausių knygų dešimtukai, rinkimai ir t.t.?
– Tai tarsi kokia liga, kad visur reikia balsuoti. Geriausia knyga, pirmas bestseleris... Tačiau literatūra negyvena pagal tokias kategorijas.
– Ar Austrijoje egzistuoja kitokių kategorijų atsvara? Ar yra rašytojų, knygų dešimtukai, kuriuos sudaro literatūros kritikų ar mokslininkų grupė?
– Mūsų radijas taip daro. Mes turime trisdešimties kritikų grupę, kuriai priklausau ir aš. Kiekvieną mėnesį renkame pačias geriausias knygas.
– Gal galite pasakyti pastarųjų metų įdomiausius, geriausius autorius?
– Dabar turime labai gerą eseistą Franzą Schuhą, kuris rašo panašiai, kaip buvo rašoma XX a. pradžioje. Trumpą eseistiką. Ir plėtoja vieną temą ar mintį, tačiau žiūri visapusiškai. Labai gera romanų autorė yra Evelyn Schlag. Rudenį bus išleistas jos naujausias romanas „Architektur der Liebe“ („Meilės architektūra“). Taip pat labai svarbus autorius, kuriam jau 75 metai – tai Alfredas Kolleritschas. 1970 m. buvo labai įdomi „Grazer gruppe“, kurios siela jis buvo, leido žurnalą „Manuskripte“. Gal todėl labai mažai apie jį kalbama kaip apie autorių, poetą. Tai tikrai labai geras poetas, tačiau tik šiemet išėjo jo naujausi eilėraščiai, apie kuriuos tikrai verta kalbėti.
Austrijoje dar yra du įdomūs autoriai, kurie užpernai buvo atvykę į Lietuvą ir dalyvavo prozos festivalyje Šiauliuose. Tai Barbara Frischmuth ir Aloisas Hotschnikas. Barbara Frischmuth moka turkų ir vengrų kalbas. Dabar Austrijoje gyvena nemažai turkų, jau yra trečia jų karta. Yra žmonių, kurie net nežino, kas jie – ar turkai, ar austrai. Jie gyvena tarp kultūrų. Apie tai Barbara Frischmuth rašo jau trečią romaną. Taip pat rašytoja dažnai dalyvauja diskusijose apie islamą, musulmonus, apie jų situaciją bei skirtingų kultūrų kovas ar dialogą. O A. Hotschnikas išleido labai gerą apsakymų rinkinį. Dabar rašyti apsakymus labai nepopuliaru, kadangi visi nori rašyti ir leisti tik romanus. O šio autoriaus apsakymai yra išties labai geri, jie trumpi, siurrealistiniai.
– Paskutinė pokalbio dalis būtų apie kultūrinę žiniasklaidą. Jūs dirbate ne tik savaitraštyje, bet ir Austrijos radijuje ORF. Ar keičiasi kultūros pateikimas visuomenei? Prisimenu, kai mes mokėmės, mums buvo kalama, kad kas 7 minutes radijuje reikia kažką keisti, kad patrauktum dėmesį, kad klausytojui nenusibostų. O kaip yra šiandien? Kaip, jūsų požiūriu, keičiasi kultūrinė žiniasklaida?
– Jūs sakėte, kad 7 minutės... Būčiau labai laimingas, jeigu taip būtų. Aš 1991 metais rengiau savo pirmąją vienos valandos laidą radijuje ir tada dar buvo įmanoma, kad vienas žmogus kalbėtų 8-9 minutes. Po 10 metų aš buvau kritikuojamas, kai vienas žmogus kalbėjo 4 minutes. Viskas vis greitėja... Laikraštyje irgi taip yra. Dabar svarbiau, kad būtų gera nuotrauka, kad būtų geras pavadinimas. Reikia įtraukti skaitytoją, kad tikrai skaitytų. Nes žmonės dabar skaito laikraščius taip pat, kaip žiūri televiziją – jie perjungia vieną, antrą, trečią kanalą, žiūri, ar čia įdomu, ar ne. Jie taip pat bando ir skaityti. Po truputį. O jeigu pradžia neįdomi, tai ir neskaito iki galo. Prieš 20 metų skaitytojai prenumeravo mūsų laikraštį ir skaitė jį nuo pradžios iki galo. Taip jau nebėra. Todėl tikrai svarbu, kad būtų gera nuotrauka, nes vien geras tekstas jau nebepadeda. Kita vertus, baisu, kad tekstai darosi trumpesni, paprastesni, jais negalima išreikšti daugiau minčių ir t.t. Aš net nežinau, kaip reikia su tuo kovoti. Matyt, reikia ieškoti kompromiso.
– O kaip tada yra su kultūros analize arba diskusijomis? Jeigu, kaip jūs sakėte, lieka tik 4 minutės arba efektas yra nuotrauka, tai kas tada belieka? Vien informacija?
– Taip, informacija. Esu laimingas, nes kiekvieną savaitę mano kultūros skyriaus vienas puslapis skiriamas esė. Ir išties džiaugiuosi, jeigu žmonės dar skaito esė laikraštyje. Su eilėraščiais sudėtingiau: abejoju, ar juos kas skaitytų. Tikrai daugiausia vietos užima informacija. Informacija apie teatrą, apie naujas parodas, tendencijas ir t.t.
– Tačiau, kiek aš žinau, ORF yra labai populiarus Austrijoje. Ten yra labai daug kultūros laidų.
– Labai geras yra pirmas kanalas. Ten skamba klasikinė muzika, daug kalbama apie kultūrą, ten ir rašytojai skaito, vyksta diskusijos, pranešimai apie filosofiją, apie mokslą. Čia kalbama apie labai daug ką ir gana sėkmingai. Auditorijos dydis yra 8-9 proc. O tai tikrai daug, jeigu kalbame apie tikrą kultūrinį kanalą. Todėl mes didžiuojamės.
Jeigu kalbėtume apie kultūrą televizijoje – čia jau prasčiau. Be abejo, naujienų pabaigoje visada yra kultūros informacija. Tačiau yra dalykų, kurie man kelia siaubą. Pavyzdžiui, yra tokia laida „Treffpunkt Kultur“. Kartą joje buvo kalbama apie Mozartą. Vienas autorius išleido knygą apie valgymą Mozarto laikais. Tad toje laidoje buvo verdama ir parodoma žiūrovams. Čia jau blogas „pokštas“, net nejuokinga. Iš tiesų dabartinei televizijai labai sunku įdomiai parodyti kultūrą.
– Kokią palankią kultūrai padėtį įsivaizduotumėte, kad nereiktų galvoti apie nuolatines kovas?
– Galima sakyti, kad šiandien Austrijos kultūroje labai gera padėtis. Žmonės vis dėlto turi laiko, turi ne taip mažai pinigų. Niekada nėjo tiek daug žmonių į muziejų, į koncertą, į teatrą. Tikrai nuostabu! Tačiau, kita vertus – labai trūksta koncentracijos. Mes kalbame apie įvykinę kultūrą. Visur turi būti ypatingas įvykis. Jau neužtenka, kad knyga būtų gera, kad paroda gera. Svarbu, kad, pavyzdžiui, atidarymas būtų parodytas per televiziją. Kad visi matytų, jog jame dalyvavo svarbūs žmonės, ir pagalvotų, kad ir man ten reikia nueiti.
Viskas dabar vyksta labai greitai, žmonės priversti nuolat judėti. Jie nebegali dirbti vieno darbo visą gyvenimą. Todėl visai nenuostabu, kad trūksta koncentracijos ir kultūroje. Jau sunku skaityti vieną knygą arba ilgą laiką domėtis vienu dailininku...
„Kultūros savaitė“ – tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
