Akmou so velnė peido arba, koks akmuo krutina Teklę ir Petrą Džervus
Aurelija Jaruševičiūtė
Ar jums kada nors teko skaityti žemaitiškai? Žinoma, klausiu ne žemaičių (nors ir tie kažin ar dažnai gali akį pamaloninti jų tarme parašytais skaitiniais), bet aukštaičių ar suvalkiečių. Ko gero, ne. Nes tarmiškų opusų reta, o ir žodynėlio gali prireikti, kad viską teisingai suprastum...
Pirmą kartą žemaičių tarme parašytą knygelę pamačiau pas vieną pažįstamą. Pavadinimas - "Akmou so velnė peida" - dar buvo suprantamas, bet įkirsti, kas ten "išguldyta", buvo sunkoka. Ir labai jau lėtai ėjosi. Tačiau įdomiausia pasirodė tai, kad autorė - Teklė Džervienė - gyvena visai ne Žemaitijoje, o pas Panemunės dzūkus, labai gražioje vietoje - Punioje.
"Tai aš ją dar studentę suviliojau ir į Punią parsivedžiau, - pristatė Petras Džervus, Teklės vyras, kai įsiprašėme į svečius. - Taip 50 metų ir kartu. Abu Punios mokykloje mokytojavom, abu vaikus - visus tris - auginom, abu ir į pensiją išėjom..."
Na, kai tiek metų sykiu pragyventa, savo žmoną kaip savo penkis pirštus tur būt pažįsta? " Žinai, - sako man. - Yra toks pasakymas: kad pažintum draugą, reikia "bačką" druskos suvalgyti, o kad pažintum moterį - visą šachtą. Niekada nieko iki galo nepažinsi..."
"Kaip pavyko žemaitiškos šnektos neužmiršti, tiek metų su dzūkais gyvenant?" - klausiu aš Teklės Džervienės. "To, matyt, neužmirši niekada, - atsako moteris. - Be to, ir į gimtinę vis nuvažiuojam".
"Kai mane pirmą kartą į Žemaitiją nusivežė, - net sumojuoja rankomis Petras Džervus, prisiminęs pirmąjį apsilankymą žmonos gimtinėje, - tai aš tik ausis ištempęs vis klausiau ir klausiau, ką jie ten visi šneka, bet nieko nesupratau... Gal tik po keleto apsilankymų ėmiau šį bei tą suvokti".
Teklė Džervienė sako, kad toji knygelė "Akmou so velnė peido" gal daugiau kalbininkams įdomi, nei eiliniam žmogui. (Verta paskaityti. Man priminė Žemaitę.) Užtat ji tą apysaką į lietuvių kalbą "išvertė", kad tas, kam įdomu, galėtų be vargo perskaityti.
Tačiau ši apysaka - ne vienintelis Teklės Džervienės kūrinys. Daugelį jos kūrinių publikavo ir tebepublikuoja žurnalas "Žemaičių žemė". Buvusi pedagogė rašo ne tik žemaitiškai. Ji yra išleidusi ir dvi eilėraščių knygas "Liepa už slenksčio" ir "Nakvynė senuose namuose". Bet labiausiai moteris didžiuojasi parašiusi "Komentarą giminės medžiui". Tai dokumentinė apybraiža.
"Va čia tai tikrai didelį darbą padariau, - sako Teklė Džervienė. - Net 11 Džervų kartų "atkasiau". Ir labai džiaugiuosi, nes vertingas palikimas po mūsų ateinančioms kartoms. O kai Petras visus gimines sukvietė į Punios bažnyčią, tai 150 žmonių susirinko. Nepažinom daugelio, nebuvom matę... O daugiau darbų tai Petras nudirbo - jis tikra Punios istorijos enciklopedija, - ir padeda ant stalo keletą jo knygų. - "Punios mokykla", "Punios bažnyčia". - O dar viena - "Smolnica - dingęs kaimas" jau atiduota į leidyklą".
Petras Džervus sako, jog jis čia gimęs, čia augęs - viską žinąs. Kur kas gyveno, kaip Punios piliakalnis per daugiau nei 70 metų keitėsi, kuo garsus Punios šilas, kur auga pačios gražiausios Lietuvoje eglės, kur dygsta baravykai, kur buvo karo metais įrengtas oro uostas ir dar daug kitų dalykų.
Petras Džervus sako, jog daug vertingos medžiagos jis gavo tuomet, kai prieš Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios remontą jam atiteko visas jos archyvas - jam buvo patikėta sutvarkyti dokumentus. "Pamaniau, kad visai neblogai turėti knygelę apie parapijos bažnyčią, kuri yra viena seniausių šalyje, - paaiškino autorius. - Po to gimė idėja ir apie mokyklą visą teisybę "išguldyti". Juolab kad prieš keletą metų Punios mokykla atšventė 500 metų jubiliejų. O bažnyčia - 75 metais daugiau. Žinoma, lengva darbus dirbti, kai yra kas padeda juos įgyvendinti. Tai vaikai, tai buvę mokiniai, tai seniūnija vis pagelbsti, kad tos knygelės dienos šviesą išvystų".
Leidykloje savo eilės laukiančioje knygelėje "Smolnica - dingęs kaimas" surinkta visa įmanoma informacija apie prie Punelės upelio kadaise buvusį kelių trobų kaimą, kuris natūraliai išnyko. Ir apie Punelę Petras Džervus užsidegęs knygelę parašyti. "Kad pačiam įdomu, tai, manau, ir kitam gal bus įdomu, - sako. - Tik labai sunku informaciją surinkti, tiksliau - kur tiesa, atrinkti, nes kiek žmonių - tiek nuomonių. Tačiau daug faktų jau turiu, kurių niekas nepaneigs: Punelė - 16 kilometrų ilgio, įteka į Nemuną, o Punia - iškyšulyje tarp šių dviejų upių".
Petras Džervus apie Punią ir jos apylinkes galėtų kalbėti valandų valandas - tiek visko žino. Dažnai jis kviečiamas ir gidu pabūti, nes Punios piliakalnį aplanko daug turistų ir iš Lietuvos ir iš svečių šalių, be to, pro Punią eina maldininkų kelias.
