Gelbėtojai žaidė nelaimes užsienyje
Irena ZUBRICKIENĖ
Dvi paros kelionės iš Marijampolės į Vengriją 6 gaisriniais automobiliais, 4 paros intensyvių, neįprastų gelbėjimo darbų, atiduodant visas savo jėgas ir kasdien miegant tik po 4 valandas, ir vėl 2 paros tokios pat kelionės atgal. Reikėjo tokios įtemptos savaitės, kad Lietuvos ugniagesių gelbėtojų komanda parvežtų į gimtinę Europos specialistų išvadą, jog lietuviai gelbėtojai - tarp pačių geriausių.
Patenka ne kiekvienas norintis
Tokios tarptautinės pagalbos teikimo pratybos Europos mastu vyko jau ketvirtą kartą. Anksčiau - Danijoje, Kroatijoje, Suomijoje, dabar - Vengrijoje ir Rumunijoje. Dalyvavo gelbėtojai iš Austrijos, Bulgarijos, Kroatijos, Lenkijos, Moldovos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos. Lietuvai atstovavo 20 vyrų ir 1 moteris iš Kauno, Marijampolės, Panevėžio, Šakių, Tauragės, Zarasų. Tai priešgaisrinių gelbėjimo valdybų ir tarnybų bei departamento pareigūnai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologai ir du Sveikatos apsaugos ministerijos deleguoti medikai. Komandai vadovavo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento darbuotojas majoras Gediminas Šukšta. Jo pavaduotoju buvo paskirtas Marijampolės priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovo pavaduotojas Rytis Masys.
- Patekti į tokią komandą - garbė, - neslėpė R. Masys. - Kiek žinau, norinčiųjų buvo per 100, tačiau departamentas padarė atranką - pagal specializaciją, darbo patirtį, asmenybės savybes. Ne paskutinėje vietoje buvo ir anglų kalbos mokėjimas, kad nuvažiavus netektų tik dairytis ir žioplinėti ieškant vertėjų. Varu niekas nevarė - viskas organizuota laisvanoriškumo principu.
Apie pusę lietuvių komandos dalyvių sudarė jau ne pirmą kartą tokiose tarptautinėse pratybose dalyvaujantys nariai. Kaskart įtraukiama vis naujų, nes, anot R. Masio, Lietuvai reikia turėti tam tikrą grupę žmonių, pasiruošusių bet kurią akimirką išvykti į šalį, kurioje prireiks pagalbos.
- Įgyti patirties, pasitikrinti sugebėjimus ir galimybes ekstremaliose zonose, dirbti kartu su užsienio komandomis - tai vienintelės pagundos vykstant į tokias pratybas, - sakė R. Masys. - Apie jokį didelį uždarbį čia nekalbama.
Ilsėtis nebuvo kada
Jau tik nuvykus pratybų dalyviams teko gelbėti imituotoje traukinio ir autobuso avarijoje neva nukentėjusius žmones. Gelbėtojų darbą kiekvieną akimirką stebėjo tarptautinė stebėtojų grupė, sudaryta iš įvairių Europos šalių atstovų, kurios sudėtyje buvo ir 2 Lietuvos pareigūnai. Traukinio vagonai, prie kurių buvo paskirta darbuotis Lietuvos komandai, nebuvo apimti liepsnos, tačiau reikėjo išvaduoti neva sulaužytus, sužeistus, aimanuojančius keleivius. Jų vaidmenį atliko statistai, pratybų šeimininkai vengrai, kurie buvo labai tikroviškai nugrimuoti - apdegę, žaizdoti, taip pat apiplėšyti. Lietuviams buvo uždrausta į traukinį patekti per langus ar per duris, o kaip patekti - pačių reikalas. Akimirką pasvarsčiusiems komandos vadovams nutarus, gelbėtojai griebėsi specialios įrangos ir išpjovė skylę metalinėje traukinio sienoje. Tada jau buvo galima traukti "nukentėjusiuosius" iš vagono ir teikti pagalbą.
- Mes jau iš anksto buvome susidarę lietuvių - anglų - vengrų kalbų būtiniausių frazių žodynėlį, kad "nukentėjusiųjų" galėtume paklausti vardo ir pavardės, kas atsitiko, ką labiausiai skauda, tuos žodžius kalėme, bet nuvykę supratome, kad šis darbas niekinis - susikalbėti su "merdinčiais" vengrais nepavyko. Mat užsirašėme žodžius vienaip, o jie tariami kitaip, tai vietiniai nesuprato mūsų, o mes - jų. Teko griebtis anglų kalbos, - šypsodamasis pasakojo R. Masys.
Anot R. Masio, jau pirmą dieną stebėtojai įsitikino, kad lietuviai dirba labai profesionaliai ir sparčiai. Kadangi stovėti be darbo, atlikus užduotį, nebuvo galima, lietuviai buvo permetami į pagalbą kitų šalių komandoms, kurios darbavosi šalia, arba gaudavo naujas užduotis. Tądien dar teko ieškoti žmonių, neva atsidūrusių po žemės drebėjimo sugriuvusiuose pastatuose, ir juos gelbėti, gesinti gaisrą, atlikti uždūminto pastato žvalgybą. Priešpietę pradėtus gelbėjimo darbus lietuviai užbaigė tik apie trečią valandą nakties.
Panašiai buvo ir kitomis dienomis. Pratybų dalyviai persikėlė į kitą Vengrijos dalį, kur neva dėl potvynio dviejų upių deltoje iki 7 metrų pakilęs vanduo. Pagal pratybų scenarijų, 24 miestus ir miestelius sėmė potvynis - reikėjo gelbėti tūkstančius žmonių. Lietuvos komandai bebaigiant įsikurti naujoje stovyklavietėje, buvo gautas pranešimas, kad lėktuvu gabenant maistą į potvynio paveiktą teritoriją, ore įvyko susidūrimas su sraigtasparniu; upės pakrantėje pažiro orlaivių dalys, dingo lėktuvo ir sraigtasparnio įgulos nariai, galbūt ir keleiviai. Gelbėtojams reikėjo atlikti pakrantės žvalgybą bei surasti nukentėjusiuosius.
Orlaivių "avarijos" vietoje kartu su lietuviais triūsė dar 4 šalių komandos. Ieškoti neva nukentėjelių padėjo ir kinologai su šunimis. Apieškoję 100 metrų pločio ir 1000 metrų ilgio miško atkarpą, gelbėtojai rado orlaivių liekanas bei 2 neva nukentėjusius žmones. Vieną jų, įstrigusį, teko išvaduoti panaudojus hidraulinę įrangą.
Domino lietuvių technika
Anot R. Masio, organizatoriai buvo labai gerai pasiruošę pratyboms. Imituotos avarijos ir nelaimės buvo atokesnėse nuo gyventojų vietose - netvarkingose teritorijose, apleistuose pastatuose, buvusiuose kompleksuose, apleistoje chemijos gamykloje. Kasdien reikėjo suktis didžiuliu tempu, pareikalavusiu gelbėtojų jėgų ir ištvermės. Tačiau, kaip sakė R. Masys, jau važiuodami vyrai žinojo, kad imituotos ekstremalios situacijos - ne pasakų mėgėjams, tad lengva nebus. Komandos nariai jau buvo dalyvavę kelias dienas trukusiose parengiamosiose pratybose prie Vilniaus.
Tarptautinės pratybos buvo gera proga lietuviams įvertinti, kokia technika dirba kitų užsienio šalių kolegos, ir palyginti ją su savąja. R. Masio teigimu, Lietuva dėl savo gaisrinės technikos ir gelbėjimo įrangos ne tik neapturėjo jokios gėdos, bet dar ir traukė kitų šalių smalsuolių akį ir kurstė pavydo jausmą. Pavyzdžiui, dekontaminacijos (švarinimo) palapinę turėjo tik lietuviai. Ji buvo reikalinga po imituotos avarijos - esą geležinkelio pervažoje susidūrė automobilis ir traukinys, vežęs pavojingas chemines medžiagas, kurios pasklido aplinkoje. Lietuviams, bulgarams, rumunams ir slovakams buvo skirta užduotis atlikti gelbėjimo darbus. Kiekvienas dalyvis, baigęs savo darbą, privalėjo pereiti minėtą švarinimo palapinę, kurioje reikėjo nusirengti visus drabužius ir persirengti, jau pašalinus toksinių medžiagų liekanas.
Kai kuri lietuvių turima gaisrinė technika labai stebino anksčiau tokios nemačiusius, pavyzdžiui, Austrijos atstovus - jie domėjosi, apžiūrinėjo ir mielai fotografavosi.
R. Masys patikino, kad Lietuvos valstybinėms priešgaisrinėms gelbėjimo valdyboms priklausanti gaisrinė technika šiuo metu yra tikrai aukšto lygio ir vis atnaujinama, užsakant specialius automobilius Vokietijoje ar Lenkijoje, kurie bus dar galingesni - talpins dvigubai daugiau vandens, leis pasiekti didesnį aukštį. Problema yra tik savivaldybėms priklausančiose priešgaisrinėse gelbėjimo komandose esanti technika - susidėvėjusi per keliasdešimt metų, nuolat gendanti, lūžtanti. Šiose komandose, esančiose arčiau kaimo žmonių, dirba po vieną du ugniagesius, kurie, kilus gaisrui, atlieka tik pirminius darbus ir tuoj sulaukia pagalbos iš artimiausios valdybos.
Į pratybas važiuotų dar kartą
Paklaustas, ar kitą kartą noriai vyktų į tarptautines pratybas, kai dabar žino jų skonį, R. Masys iškart atsakė, kad grįžę vyrai tik apie tai ir kalba. Nuovargis, įtampa, gyvenimas lauko sąlygomis (didelėse palapinėse) - tai vyriškumo mokykla, nauji potyriai, savotiška egzotika. Nuolat užimtiems pratybų dalyviams laikas net negalėjo prailgti, o poilsio trūkumas kompensuotas įgyta patirtimi ir įvertinimu, kad lietuviai gelbėtojai puikiai pasirengę dirbti bet kokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Net su artimaisiais ryšys nebuvo nutrūkęs nė dienai - tam šiais laikais tarnauja mobilieji telefonai ir internetas.
- Dabar bet kurią akimirką į savo mobiliuosius telefonus galime gauti SMS žinutes, nurodančias, kur ir kada prisistatyti pasiruošus sunkiems gelbėjimo darbams, - sakė komandos narys R. Masys. - O juk mes tam čia ir dirbame, kad būtume reikalingi, kad mumis pasitikėtų.
Tarptautinių pratybų Vengrjoje statistika parodė, kad Lietuvos komanda įvykdė daugiausia įvairių užduočių. Tuo vyrai tik pateisino organizatorių lūkesčius, nes jau prieš pratybas lietuvių komanda buvo pareiškusi, kad pasirengusi save parodyti 5 srityse (ugniagesyba, cheminė avarija, medicina, kinologų darbas ir masinė dekontaminacija), kaip ir kolegos lenkai. Kitų šalių komandos deklaravo tik po 2 - 3 galimas gelbėjimo darbų sritis, Moldova - tik 1 (narai).
- Lietuva turi pajėgius ugniagesius gelbėtojus, nebijančius sunkių darbų ir nesišalinančius pavojų. Ne be reikalo piliečių apklausoje pavasarį mums buvo pareikštas didžiausias pasitikėjimas, pralenkus net dvasininkus, - džiugiai dėstė R. Masys, šioje srityje dirbantis jau 17 metų.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo:
- Į avariją patyrusį traukinį nebuvo galima patekti per duris ir langus
- Gelbėtojams teko skubiai nešioti sužalotus žmones ir teikti jiems pirmąją pagalbą
- Lietuvos komanda dirbo ranka rankon: čia - šalina kliūtis nuo judraus kelio
- Įsijautę į žaidimą, gelbėtojai net nematė gausaus būrio stebėtojų
- Dekontaminacijos (švarinimo) palapinę turėjo tik Lietuvos komanda
- Lietuvos komandos vadovas G. Šukšta (dešinėje) ir jo pavaduotojas R. Masys
- R. Masys vos spėjo priiminėti štabo skiriamas užduotis, jas nukreipti savo komandai, skaičiuoti, žymėti, svarstyti...
2008 10 02
