Ilgaamžiškumo paslapties neišduotų
Irena ZUBRICKIENĖ
Spaudoje neretai pasirodančios žinutės apie valdžios žmonių liaupses ir iškilmingus sveikinimus 100 ir daugiau metų sulaukusiems ilgaamžiams - tik mados, o ne širdies reikalas. Taip linkęs manyti bene seniausias marijampolietis Mikas Valenta, dabar skaičiuojantis jau 103-iuosius savo gyvenimo metus.
- Kokios čia gali būti iškilmės, kai džiaugiasi tik sveikintojai, o pats ilgaamžis Dievo ir likimo prašo tik vienos dovanos - pasiimti jį pas save, - buvo atviras senukas. - Pavargau gyventi. Kai išgirstu linkėjimą "ilgiausių metų", nenoriu, kad jis pildytųsi.
Mikas Valenta - gana žvalus, pusėtinos sveikatos, aiškaus proto ir itin geros atminties ilgaamžis. Todėl, anot paties, rodos, galėtum gyventi ir džiaugtis, kol pats dar gali pakrutėti, bet kasdienybę Mikui kartina mintys, jog jo "gyvenimas susispaudė į vieną kambariuką" ir labai stinga panašaus likimo žmonių, nes net aštuoniasdešimtmečiai jam jau per jauni pabendrauti.
- Dar prieš 10 - 15 metų išeidavau į gatvę, turėdavau daug pažįstamų, o dabar žmonės jau ir čia pasikeitę, nepažįstami, svetimi, - dūsavo Mikas. - Turėjau draugą, jaunesnį už mane 14 metų. Su juo ir pasikalbėdavome, ir taurelę išlenkdavome, bet jau 6 metai, kai draugas miręs.
Ilgaamžiui dabar belikę gyventi tik prisiminimais - nuo pat vaikystės, kai augo ūkininko šeimoje ir nuo mažumės ganė žąsiukus, vėliau - kiaules, o ūgtelėjęs ėmėsi rimtų ūkio darbų. Maloniausi prisiminimai, anot Miko, - kai jį pradėjo traukti pas panas. Esą nors velnias buvo ir toliau nunešęs paskui sijonus, tačiau labiausiai rūpėjusi artimų kaimynų dukra Magdalena, 4 metais jaunesnė mergina. Kai Mikui buvo 25-eri, pora susituokė.
- Su žmona labai gerai sugyvenome, man jos vienos užteko, todėl į kitas niekada nesidairiau, - lyg per išpažintį klojo Mikas. - Dėl to dabar esu labai jau nemadingas. Juk šiais laikais yra kitaip: apsižodžiavo, parodė vienas kitam špygas ir eina kas sau! Užtat tiek daug šalčio, pykčio ir negerumų aplinkui.
Kita ilgaamžio prisiminimų banga - apie darbą "kolchoze": buvęs ir sandėlininkas, ir brigadininkas, ir arklininkas, į priėmimo punktą vežiojęs iš gyventojų surinktą pieną. Dirbęs netingėdamas ir sąžiningai. Džiaugęsis, kad puiki sveikata. Ir perkopęs 70-metį Mikas jautėsi esąs labai žvalus ir darbingas, tačiau po kelerių metų "visą žvalumą atėmė žmonos mirtis". Nuo tada pensininkas atsisakė gyvenimo kaime ir atvyko į Marijampolę, pas vienintelę dukrą Ramutę (dar viena šeimos dukrelė mirė būdama visiškai mažytė).
- Tada mano gyvenimas labai pasikeitė, bet vis tiek jame dar buvo spalvų, - filosofavo Mikas. - Pas dukrą man nieko netrūko. Ir žentas geras, ir abu anūkai - visi tokie dėmesingi, rūpestingi. Buvau ramus: gyvensiu taip iki pat savo mirties. Bet likimas ištaisė man dar vieną smūgį - pernai mirė mano dukra.
Nuo liūdnų prisiminimų susigraudinęs ilgaamžis prisipažino, kad kartu su dukters netektimi jam "viskas nuėjo velniop" - ir geros nuotaikos, ir buvusi labai gera sveikata. Dabar jau ir klausa sparčiai prastėja, ir akys neleidžia nei skaityti, nei "į televizorių spoksoti". Kone vienintelė senolio pramoga - retkarčiais pasiklausyti radijo, prie pat ausies jį prisikišus. Nors kojos, anot Miko, dar paneša, tačiau "jos tinkamos tik po kambarį vaikščioti", o laukas - jau tik prisiminimas. Senukas linkęs dėkoti likimui tik už tai, kad dar netapęs "lovos kaliniu".
- Pavaikštau po kambarį, nes gulint visus šonus paskausta, tada atsisėdu prie lango ir dairausi, bet kad jau mažai ką beįžiūriu, - guodėsi Mikas. - Ar šventės, ar paprastos dienos, man visas laikas dabar vienodas - lyg žiūrėčiau į gyvenimą iš šono. Pergyvenau žmoną, dukrą, tėvus, brolius, iš 40 pusbrolių ir pusseserių dabar tėra gal tik trys. Man beliko tik valgyti, sėdėti ir laukti. Kad aš žinočiau tokio ilgaamžiškumo paslaptį, jos niekam ir neišplepėčiau, nes tai tikrai nėra dovana.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Mikas Valenta eina 103-iuosius gyvenimo metus
