Amžius ir liga vienuolės nenuvargino
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės švč. Mergelės Marijos globos namuose gyvenančią vienuolę Viktoriją Jankauskaitę išgarsino jos pagaminti žaislai ir dailūs rankdarbiai, anot pačios, padaryti iš nieko. Jos kambarys labiau panašus į mažą malonių dovanėlių fabriką, o ne į pamaldžios vienuolės buveinę. Nieko tai nestebintų, jeigu vienuolė būtų ne tokio garbaus amžiaus - eina 97-uosius, ir dar ligos prikaustyta prie invalido vežimėlio.
- Nesiliauju džiaugtis gyvenimu, esu pilna Dievo dėkingumo, kad jis taip gausiai mane apdovanojęs, tiek malonių esu iš jo patyrusi ir vis dar tebepatiriu! - džiugiai kalbėjo aplankyta sesuo Viktorija.
Ar įprasta kasdienybė, ar švenčių laukimas - seseriai Viktorijai vienodai aktyvi darbymetė.
Apie tai, jog negali nei vaikščioti, nei normaliai sėdėti (tik pusiau gulomis), sesuo Viktorija sakė neturinti kada galvoti - mintis užvaldžiusi kūryba.
Vienuolės rankų darbeliai - tai ir žaisliukai vaikams, ir kalėdinės snaigės bei kiti karpiniai, ir prabangios staltiesėlės iš karoliukų. Nepaprastai kruopšti ir fantazijos nestokojanti kūrėja gamina suvenyrus iš šiaudelių kokteiliams, plastiko butelių ar paprasčiausio vatmano lapo, sukarpyto juostelėmis, susukto ant pieštuko ir išradingai suklijuoto. Šitaip iš nesudėtingos žaliavos gimsta netgi sudėtingi koplytstulpiai. Savo darbelius vienuolė kruopščiai išdailina.
Vienuolės rankdarbiai įdomūs, kaip ir pati jos gyvenimo istorija - tiek daug visko būta įvairiaspalvėje kasdienybėje.
- Esu iš dvylikos vaikų, pati jauniausia, bet šiandien jau nė vieno nėra gyvo - likau viena, - sakė nuo Kybartų (Vilkaviškio r.) kilusi vienuolė. - Buvau dar negimusi, kai mano tėvams - per vieną savaitę teko palaidoti net 5 savo vaikus. Visus pražudė skarlatinos epidemija.
Gedintys sutuoktiniai tuo metu kaip tik laukė savo dvyliktosios atžalos. Paskutinįjį mėnesį nėščia motina, skendėjusi ašarose, ryžosi nelengvai kelionei į šventą vietą Lenkijoje, kur esą buvo apsireiškusi Mergelė Marija. Savo ir būsimo kūdikio gyvybe kelionėje rizikavusi moteris, nuvykusi prie tuo metu maldininkų garbinto Mergelės paveikslo, meldė Dievo užuojautos sau, stiprybės likusiems vaikams ir tam, kuris dar negimęs. Nėščioji net nepajuto, kaip prisiekė būsimą kūdikį esą paaukoti Marijos garbei.
Tas kūdikis, sėkmingai gimęs po kelionės, buvo Viktorija. Ji tik paaugusi sužinojo apie motinos auką, kai pati jau buvo apsisprendusi būti vienuole, niekieno neraginama, neverčiama.
Augdama Viktorija gerokai skyrėsi nuo kitų vaikų - kažkodėl šalinosi aplinkos triukšmo ir šurmulio. Labai mėgdavo užsidaryti viena ir kurti rankdarbius. Siūdavo ir siuvinėdavo, kol jos rankose gimdavo koks nors žvėrelis ar skudurinė lėlytė. Būdama Vilkaviškio gimnazijos moksleivė, Viktorija irgi nepritapo prie kitų mergaičių - nesidomėjo vaikinais, nesilankė vakarėliuose, nesvajojo apie meilę ar būsimą šeimą. Jos širdis, anot pačios, buvo atvira tik Dievo meilei.
Būdama šešiolikos, Viktorija pareiškė motinai būsianti vienuolė. Moteris, kadaise davusi tokį pažadą prie šventojo paveikslo, dukteriai nė kiek neprieštaravo. Net ir tai, kad paauglė buvo per jauna (vienuole galėjo tapti tik nuo aštuoniolikos), nebuvo kliūtis įgyvendinti svajonę. Degančių akių mergaitei, nesugebėjusiai paslėpti savo troškimo, tuokart padėjo Marijampolės švč. Mergelės Marijos vienuolyne ją pastebėjęs jo steigėjas monsinjoras Jurgis Matulaitis. Viktorija buvo priimta išimties tvarka - galėjo toliau mokytis gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje kaip vienuolyno prižiūrima mergina. Prie bažnyčios buvusioje siuvykloje ji išmoko siūti bažnytinius drabužius, antklodes. Po 2 metų Viktorija tapo tikra vienuole.
Baigusi mokytojų seminariją, Viktorija dirbo pagal specialybę - tai vaikų darželiuose, tai vaikų namuose. Jos pedagoginio darbo stažas - 47 metai. Anot pačios, sovietų metais buvę sunku: pedagogė, vaikus laikiusi Dievo angelėliais ir skiepinusi jiems meilę Dievui, buvo priversta kaitalioti darbovietes, vos tik kas nors paskųsdavo, kad Viktorija moko vaikus katekizmo ir netgi juos krikštija (ypač dirbdama vaikų, kūdikių namuose).
Vienuolės biografijoje - ir per 30 metų, pragyventų Jungtinėse Amerikos valstijose, į kurias jai nelengvai, bet vis dėlto pavyko išvykti 1970-aisiais. Ten tuo metu jau gyveno viena Viktorijos sesuo. Už Atlanto vienuolei nebereikėjo slapstytis dirbant mylimą darbą. Ji vėl džiugino mokinius, globojo senelių namų gyventojus.
2002-aisiais seseriai Viktorijai buvo pasiūlyta grįžti į Lietuvą, į Marijampolės švč. Mergelės Marijos globos namus. Ji sutiko, nes jai magėjo grįžti į kelio pradžią ir tęsti misiją, kaip sako vienuolė, iki paskutiniosios kelionės...
- Iš pradžių dirbau senelių namuose, bet prieš 2 metus patirta trauma atėmė galimybę judėti savo kojomis, - rodės, be kartėlio pasakojo vienuolė. - Lūžo dubens kaulas, o operacijos nebuvo galima daryti dėl mano silpnos širdies. Paaiškėjo, kad traumos metu buvo nukirstas stuburo nervas - likau paralyžiuota. Bet kol stiprios rankos, šviesios akys ir sveikas protas, tebenoriu kurti ir skleisti grožį. Galėčiau perduoti savo kūrybos paslaptis kitiems, kas tik susidomėtų. Net įrankius ir medžiagas duočiau, viską parodyčiau, paaiškinčiau...
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Šviesaus proto vienuolė Viktorija nepanaši į šimtmetį bebaigiančią, gyvenimo išvargintą senolę
- Šis koplytstulpis pagamintas iš šiaudelių kokteiliams ("vienuole 3")
- Puošni staltiesėlė iš karoliukų ("vienuole 4")
- Grožio stebuklai iš popieriaus ("vienuole 2")
- Žaisliniai kiškučiai - vienuolės rankų darbas ("vienuole 1")
