Nudžius ašaros nuo geležinkelio
Irena ZUBRICKIENĖ
"Miškų prieglobstyje įsikūrusį Kazlų Rūdos miestą (Marijampolės apskr.) į dvi dalis dalina geležinkelis, kuriuo kasdien pralekia apie 40 keleivinių ir prekinių traukinių. Keliems tūkstančiams žmonių, siekiant darbo vietas, parduotuves, ligoninę ar skubant į mokyklas, per aštuonias geležinkelio "arterijas" kasdien reikia pereiti po kelis kartus. Vietos gyventojai taip pripratę prie kasdienio sąstatų gausmo ir bėgių dundesio, kad, rodos, jo ir nebegirdi - geležinkelis jiems yra kaip neatsiejama jų gyvenimo dalis, kaip kiekvieną rytą ranką tiesiantis pasisveikinti senas kaimynas. Tačiau kasmet vis ilgėja juodasis sąrašas šeimų, kurioms geležinkelio bėgiai ir jais pravažiuojantys vagonai kelia tik siaubą ir atmintin sugrąžina apraudotus tragiškus įvykius".
Tai ištrauka iš 2002-ųjų birželį "Akistatoje" spausdinto straipsnio "Ašaros ant geležinkelio", kuriame buvo pasakojama apie tragedijas - žmonių žūtį ant geležinkelio bėgių Kazlų Rūdoje. Gyventojai guodėsi, kad nebėra mieste nė vieno žmogaus, kuris nebūtų kaip nors susijęs su geležinkelio tragedijomis: vieni laidoję šeimos narius, kiti - giminaičius, bendradarbius ar bendramokslius, treti - kaimynus, ketvirti - lankę suluošintus bekojus, girdėję apie likusius po nelaimės vienarankius. Žmonės atkakliai reikalavo valdžios statyti pėsčiųjų viaduką virš plataus geležinkelio. Vieno 2001-ųjų vasarą žuvusio keturiolikmečio motina dėl to iškart inicijavo parašų rinkimą. Per 1000 asmenų, pasirašiusių kreipimesi, melste meldė šalies prezidento, taip pat keleto ministerijų bei žinybų vadovų dėmesio ir konkrečių veiksmų.
Vietoje lauktų atsakymų gyventojus tuokart tegalėjo nudžiuginti tik Kazlų Rūdos geležinkelio stoties darbuotojų iniciatyva sutvarkyti garsiakalbiai, informuojantys apie artėjančius traukinius, bet neveikę minėto keturiolikmečio žūties dieną ir gerokai anksčiau. Stoties darbuotojai, tarsi palaikydami valdžią, tuokart viešai tikino, kad dėl nelaimių ant geležinkelio bėgių kalti tik patys gyventojai. Esą jie, landūnai, tupia, lipa, žergia, kad tik žūtbūt suskubtų minute greičiau. Esą ir dviračius pergabena per vagonų tarpus, ir vaikus perneša. Stoties darbuotojų pastabų tokie nepaisydavo - dar atsikalbinėdavo, įžeidinėdavo, "apdovanodavo" nepadoriais gestais... Tragedijos ant geležinkelio bėgių kartodavosi - nelaimėlių artimųjų ašaros nespėdavo nudžiūti. Stoties darbuotojų paskaičiavimu, žūdavo 2-3 asmenys kasmet vien tik pačiame Kazlų Rūdos miesto geležinkelio ruože.
Pagaliau ašaros nudžius nuo mūsų geležinkelio. Gruodžio 19-ąją turėtų būti baigta pėsčiųjų viaduko statyba.
Kazlų Rūdos gyventojų išsvajotas viadukas buvo pradėtas statyti prieš metus. Daugiausia lėšų buvo skirta iš Europos Sąjungos fondų. Skaičiuojama, kad statinys bus daugiau nei pustrečio milijono vertės. Viaduko ilgis - 64,6 metro, svoris - 78 tonos. Prieš gerą mėnesį jo viršutines konstrukcijas ant pastolių užkėlė galingiausias Lietuvoje kranas, iškart galintis pakelti 250 tonų svorį. Įdomu, kad šis kranas tuokart pats buvo vos vieno mėnesio "naujagimis".
- Mes savo geležinkelį vadinome Kazlų Rūdos prakeiksmu, - sakė prie pat bėgių gyvenantys žmonės. - Mažai kas turėdavo laiko pėdinti puskilometrį ar daugiau iki artimiausios pervažos ir vėl tiek pat grįžti iki reikiamos vietos, todėl ir rizikuodavo eiti per bėgius. Viliamės, kad tas prakeiksmas išgaruos kartu su viaduko atidarymu.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Kazlų Rūdoje statomas viadukas yra bene didžiausia tokia santvarinė konstrukcija Lietuvoje
- Pėstiesiems pradėjus žingsniuoti šiuo viaduku, manoma, Kazlų Rūdoje nebebus netikėtų nelaimių ant geležinkelio bėgių
