Kur degė pesticidai, grybai nebevilioja
Irena ZUBRICKIENĖ
- Žmonės vis dar nepripratę rūpintis savo sveikata, jeigu kūne nėra atviros, pūliuojančios žaizdos ir savijauta leidžia pakilti iš lovos, - šypsodamasis konstatavo Kazliškių kaimo (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.) bendruomenės pirmininkas Kęstutis Kirna. - Todėl ir negalime tvirtinti, jog degdami pesticidai apnuodijo mūsų organizmus. Gyvename, ir tiek.
Kazliškių kaimas, išsidriekęs per puspenkto kilometro abipus kelio, yra bene arčiausiai 2004-ųjų gruodį degusio Kazlų Rūdos pesticidų sandėlio, esančio miške. Kaime yra 27 sodybos. Iki dešimties žmonių gyvena keturiose sodybose, nuo kurių chemikalus saugojęs sandėlis nutolęs vos per kilometrą ar du.
Nuo pesticidų sandėlyje kilusio gaisro, sukėlusio sumaištį visoje Lietuvoje, praėjo beveik 2 metai. Ar degančių pesticidų dūmų skonį žinantys kazliškiečiai tebegyvena šioje vietovėje - gal likusios tik tuščios sodybos?
- Kur galėčiau kraustytis, kai gyvenu čia jau daugiau nei 50 metų? - klausimu į klausimą atsakė vienišius Jonas Mentauta. - Mama dėl pablogėjusios sveikatos išvyko, bet nemanau, kad ją paveikė pesticidų nuodingi dūmai - greičiau senatvė. Aš pats jaučiuosi taip, kaip jausdavausi ir prieš tą gaisrą. Ką ten vienkartinė nuodų dozė...
19 metų Kazliškių kaime gyvenantis K. Kirna po gaisro irgi nesuskato kraustytis kitur. Vyras prisimena, kad, kilus gaisrui ir padangę užtvindžius tirštiems dūmams, ore jautėsi nemalonus tvaikas, džiūvo burna, tekėjo seilės ir svaigo galva. Tai truko apie parą. Jis, bendruomenės pirmininkas, jautė pareigą pranešti visiems gyventojams apie nelaimės keliamą grėsmę, juos paraginti išvežti pas giminaičius vaikus, senelius, ligonius. Kitą dieną kaime apsilankę specialistai ėjo į kiekvieną sodybą ir patarė nebūti lauke, užsisandarinti duris bei langus, užsidengti šulinius. Kiekvienam buvo išdalintos dujokaukės, tačiau, kaip ir dabar dar juokiasi kaimiečiai, niekas nepaaiškino, kaip ir kada jomis naudotis.
Anot K. Kirnos, gyventojai buvo kiek sunerimę kokią savaitę, kol gaisro padarinius tyrusių institucijų specialistai oficialiai paskelbė, kad pavojus atsitraukė. Mat paimtuose oro bandiniuose buvo rasta nuodingų medžiagų tik tiek, kiek laikoma leidžiama norma. Kiek daugiau jų buvo aptikta tik per patį gaisrą.
Po nelaimės buvo išplatinta informacija, kad pesticidai užsidegė savaime dėl cheminės reakcijos. Sandėlyje buvo laikomi suvežti esą neaiškios kilmės pesticidai iš visos Marijampolės apskrities - apie 390 tonų (didžiausias chemikalų sandėlis Lietuvoje). Gaisras buvo gesinamas smėliu ir kalkėmis.
K. Kirna įsitikinęs, kad degantys pesticidai vis dėlto negalėjo nepalikti jokio pėdsako. Vyras sakė manąs, kad minėtos nelaimės auka buvo jo veislinis šuo - Kaukazo aviganis. Visai dar jaunas keturkojis netikėtai padvėsė po gaisro praėjus maždaug mėnesiui. Kelis sezonus nebuvo ir pelių bei žiurkių. Kęstučio manymu, jos išsilakstė kuo toliau, pajutusios pavojų, kaip nešdinamasi iš skęstančio laivo. Kitų nuomone, graužikai išstipo apsinuodiję - esą po nelaimės daug jų buvo rasta nebegyvų. K. Kirna linkęs manyti, kad gaisro dūmai paveikė ir jo laikomas bites - tapo silpnesnės.
Vos per kilometrą nuo buvusio pesticidų sandėlio gyvenantis Žydrūnas Lazauskas sakė be jokios baimės galįs apsilankyti toje vietoje. Ypač po 2005-ųjų vasaros, kai visi pesticidai, kaip ir buvo žadėta, per kelis kartus buvo išgabenti į Hamburgą (Vokietija) juos sunaikinti. Anot Žydrūno, tik grybauti ten netraukia, nors grybai abejus metus augo labai gausiai.
Žydrūnas pasakojo, kad po gaisro buvo labai rūpinamasi jo šulinio vandeniu - mėginiai imti kelis kartus. Nenustačius, kad vanduo apnuodytas, juo vėl naudojamasi be jokių skrupulų, tik šulinys visuomet laikomas uždarytas. Vyras prisimena, kad nelaimės dieną buvo labai palankus vėjas - nuodingus dūmus nešė nuo Kazliškių. Priešingu atveju būtų buvę liūdniau. Anot Žydrūno, jeigu po gaisro neišdžiūvo miško, sugėrusio dūmus, medžiai, vadinasi, nuodų poveikio būta nedidelio.
Vis dėlto Kazliškių kaimo gyventojai mano, kad degusių pesticidų apnuodyta aplinka jų vietovėje tebetvyro. Juk dirvožemis, esantis po sandėliu, niekur neišvežtas, o specialistai puse lūpų kalbėję, jog chemikalai galėję įsismelkti kone į 2 metrų gylį po žemės paviršiumi.
- Medikai neabejodami sakė, kad nelaimės pasekmės žmonių sveikatai pasireikš po kelerių metų, tad ir laukiame, kas gi čia vyks, - santūriai kalbėjo K. Kirna. - Tačiau šios gražios, miškuose esančios vietovės nesibaido net ir naujakuriai. Jie perka ir tvarkosi mirusių gyventojų sodybas. Nemanau, kad šie žmonės nieko negirdėję apie sandėlio gaisrą ir sklidusius nuodus. O štai mums, kaimo senbuviams, buvo kitaip: kadangi pesticidų sandėlis yra buvusios karinės bazės teritorijoje, gyventojai daugybę metų nežinojo, kas tame sandėlyje laikoma. Net ir nebuvo įdomu. Viskas paaiškėjo tik tada, kai kilo gaisras ir nuodai išsklido dūmais.
Po senovei, anot pačių kazliškiečių, gyvenantis kaimas šiandien kiek susirūpinęs tik tuo, kad Kazliškiuose trūksta... naujagimių. Gal tai - pesticidų gaisro pasekmė?
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Jonas Mentauta chemikalų gaisrą prisimena, tačiau su juo susijusios baimės - ne
- Kęstutis Kirna po nelaimės neteko savo keturkojo draugo
- Žydrūnas Lazauskas žino: gaisravietės apylinkėse negalima grybauti
- Degęs pesticidų sandėlis šiandien tuščias - chemikalai iš jo išgabenti
