Irena ZUBRICKIENĖ
- Niekada netapiau ir jau netapysiu nuogo moters kūno, nes gyvenime matau gražesnių dalykų, - kategoriškai pareiškė marijampolietė pensininkė Stefanija Vilkaitienė (77 m.), savo butą pavertusi pačios pieštų ir tapytų paveikslų galerija. - Tik įsivaizduokite, kokia apgailėtina atrodytų gražuolė gulbė nupeštomis plunksnomis.
Dailininkė mėgėja taip pat tikino niekada savo mene neįamžintų to, kas laikinai populiaru ir, anot jos, ant bangos - pavyzdžiui, neužsiimtų piešti šokančios nušalintojo Lietuvos prezidento žmonos Laimos.
- Didžiausią grožį mano akys užčiuopia gamtoje, - iškilmingai dėstė Stefanija. - Mano paveikslais tapo ekskursijose ir išvykose po Lietuvą pamatyti vaizdai, Marijampolės grožybės, netgi medžiai, kuriuos matau pro savo daugiabučio langą. Kai sugebi matyti ir vertinti, tai ir paprasčiausia žolė yra graži!
Platesniems visuomenės sluoksniams nežinoma dailininkė, kadaise Marijampolėje surengusi dvi dideles savo darbų parodas, neseniai sudarė ir išleido savo paveikslų katalogą. Knygelę sudaro paveikslų nuotraukos ir trumpi prierašai. Kai kurie jų - eilėmis, sukurtomis pačios autorės. Stefanija sakė galinti skaičiuoti savo paveikslus jau šimtais. Ne vienas jų padovanotas bičiuliams, garbingiems žmonėms, pažįstamiems užsienyje. Ne vienas esą "kaip kuklus kyšis nuvežtas ten, kur reikėjo".
Gražiai įrėmintais Stefanijos paveikslais nukabinėtos visos jos buto sienos - ne tik kambariuose, bet ir koridoriuje. Moteris džiaugiasi, kad šiam savo pomėgiui turi ir patį didžiausią pritarėją - savo vyrą Joną. Jis - žinomas finansininkas, ji - ilgametė Marijampolės ligoninės (anksčiau - ir kitų įstaigų) buhalterė, tačiau abiejų sielos visą gyvenimą buvo atviros grožiui ir menui.
- Kadaise dirbau Alytaus rajone, Dauguose, - pasakojo Stefanija. - Ten susipažinau su savo būsimu vyru. Draugavome tik dvi savaites ir iškart susituokėme. Gyvename iki šiol - vadinasi, tikrai lemtingas buvo tas mūsų susitikimas. Nors dirbau buhaltere, vyras niekada nestabdė mano pomėgio tapyti - ir naktimis nesišaukdavo, jeigu aš būdavau pripuolusi prie tapymo. O kai panorau mokytis Marijampolės dailės mokyklos įkurtame suaugusiųjų vakariniame skyriuje, man, šeimos moteriai, irgi buvo laisvas kelias. Štai kur mano sėkmės ir laimės paslaptis - sutuoktinio parama. Už tai vis ketinu savo vyrą nupiešti, tik vis dar neprisiruošiu. Na, nemanau, kad jis man taip ilgai pozuos, bet per tiek kartu pragyventų metų aš jo visus bruožus žinau atmintinai - žiūrėti į nuotrauką tikrai neprireiks!
Stefanijos gyvenime būta ir liūdnos kasdienybės. Kadaise Prienų rajono ūkininko šeimoje gimusi ir augusi mergaitė muo mažametystės turėjo ganyti karves. Nuobodžiaudama ji stebėdavo debesis, medžius, žolę - taip gimė noras viską "nufotografuoti" popieriaus lape. Į ganyklą Stefanija visada nešdavosi piešimo sąsiuvinį. Kartą karvė jį... suėdė. Apsiverkusi mergaitė dar laukė, kol karvė jį išspjaus atrajodama, tačiau sąsiuvinis pražuvo...
Karo metais šeima išgyveno gaisrą ir liko be namų. Netrukus vos iš paauglystės išaugusiai merginai teko dirbti pradinių klasių mokytoja - pakeisti banditų nušautą mokytoją. Dar vėliau, jau gyvenant pačios susikurtoje šeimoje, teko laidoti vieną dukterį... Anot Stefanijos, liūdnieji gyvenimo faktai ją visuomet nutolindavo nuo kūrybos - piešti ir tapyti nebesinorėdavo po keletą metų.
- Mano paveikslai gimsta tik tada, kai aš jaučiuosi laiminga, - apibendrino pensininkė. - Tapau dažnai ir iki šiol, tad darykite išvadą apie mano būseną! Man svetima aimanuoti, kad prastėja sveikata, kad valdžia nurenginėja ir verčia badauti pensininkus, kad viskas aplinkui brangsta... Aš seniai išmokau gyventi ir džiaugtis tuo, ką turiu.
Stefanija prisipažino turinti dar daug neįgyvendintų svajonių, nors jos amžius esą jau galėtų stabdyti planus ir svajones. Aštuntąją dešimtį metų bebaigianti šviesuolė ketina išleisti antrą savo darbų katalogą, nes viename ne viskas tilpo. Taip pat planuoja paveiksluose įamžinti Marijampolės miesto sodą, koks jis buvo netolimoje praeityje, nes dabar jame jau daug medžių iškirsta ar nugenėta, vaizdas pasikeitęs. O didžiausias savamokslės dailininkės planas - paruošti savo darbus, kaip ji sakė, amžinam gyvenimui: norėtų vėliau juos atiduoti į muziejų.
- Kai turi mėgstamą užsiėmimą, kurio niekas nestabdo, kai galvoje - planų rikiuotės, nėra kada sirgti ar galvoti apie mirtį, nėra laiko ir vietos depresijoms, - džiugiai "teisinosi" Stefanija. - Kuo daugiau žmonių tai supras, tuo mažiau verkiančiųjų bus, kuo mažiau pensininkai kalbėsis apie savo ligas, tuo laimingesni jausis.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Stefanija Vilkaitienė nevirkauja dėl per mažos pensijos ar senatvės ligų
- S. Vilkaitienė sako, kad pensininkai turėtų mažiau kalbėtis apie savo ligas, tada būtų laimingesni
- Marijampolietės buhalterės buto sienos nukabinėtos jos sukurtais paveikslais
