Čia Lietuva... ......................... Kaimas sensta: vienatvė, prisiminimai ir lūpinė armonikėlė...
Irenos ZUBRICKIENĖS ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Prieš keletą metų įvairaus plauko sukčiai, apsimetę bankų, paštų ar "Sodros" darbuotojais, aktyviai "šukavo" nuo judrių kelių nutolusius vienkiemius ir ieškojo patiklių vienišų senukų, iš kurių galėtų lengvai apgaule išvilioti santaupas. Nusikaltėliai pasprukdavo niekieno nepastebėti, nes artimiausias kaimynas - už gero puskilometrio ar net dar toliau. Dabar tokių nusikaltimų daugėja ir gyvenvietėse, kur kaimyno sodyba taip arti, jog savo kieme negirdom nė oro nepagadintum. Sukčiai iššniukštinėję: na ir kas, kad kaimyno namukas arti, jeigu jis tuščias... Tuo "Akistata" įsitikino lankydamasi prie judraus kelio išsidėsčiusiame Riečių kaime (Gudelių sen., Marijampolės sav.).
"Vienatvę guldau į dainas"
Pirmasis gyventojas, kurį esant namuose išdavė palengva rūkstantis kaminas ir į kiemą vedantis siaurai nukastas takelis sniego patale, - Nikodemas Kavaliauskas (77 m.). Nestovėjęs prie vos pravertų durų, kad patyrinėtų nepažįstamus užklydėlius, ir netardęs, kam ir ko pas jį prisireikė, Nikodemas svetingai pakvietė užeiti į virtuvę, kurioje esą šilčiausia. Savo šeimininką uoliai saugojo nedidelis, bet skardžiabalsis ir piktas keturkojis, klausantis tik jo komandų. Nikodemas patarė kalbant nemojuoti rankomis, nes šuo... gali pulti kaip priešą.
N. Kavaliauskas gyvena vienas. Prieš 3 metus palaidojo žmoną. Abu jo vaikai gyvena Vilkaviškio ir Kauno rajonuose. Prakalbęs apie juos, iškart susigraudino - tai amžino ilgesio ašaros.
- Nors jie mane kas mėnesį aplanko, nors puikiai suprantu, kad vaikai privalo susikurti savus gyvenimus, tačiau man jų labai trūksta - ypač po žmonos mirties, - nuoširdžiai atviravo Nikodemas. - Pas juos persikraustyti kol kas negalėčiau, nes jie neturi tokių sąlygų, o į kaimą grįžti jie irgi negalvoja, nes saugo turimus darbus, o čia būtų tik valstybės atkištos išmaldos laukiantys bedarbiai, pašalpų rinkėjai.
Tie reti pasimatymai su vaikais, jiems išvažiavus, virsta širdies skausmu, kuris sumažėja tik po kelių parų. Paklaustas, kuo ginasi nuo liūdnų minčių ir slegiančios vienatvės, senukas, nieko nesakęs, pakilo nuo kėdės ir nuėjo į kitą kambarį. Po minutės Nikodemas sugrįžo lyg rakteliu užsuktas: sparčiais judesiais klestelėjo ant kėdės ir, nubraukęs dulkes nuo atsineštos lūpinės armonikėlės, pradėjo ją virkdyti...
- Vienas sau groju - vienas ir dainuoju. Kartais dar šuniukas padeda urgzdamas, - paaiškino Nikodemas ir surengė kelių dainų koncertą, armonikėlę netrukus pakeisdamas į atsineštą armoniką. - Dar galėčiau ir smuiku pagroti. Šiuos instrumentus man davę vaikai, kad linksmiau gyventi būtų!
"Ateik, ateik, mieloji, tave pasitiksiu, priglausiu prie širdies - tavęs vis laukiu" - tokios nuotaikos sklido iš Nikodemo dainų, anot jo, paties sukurtų iš širdies skausmo. Vyro akys prašviesėjo, atsirado šypsena - koncertavo, rodės, gyvenimu patenkintas žmogus.
Nikodemas - buvęs kultūros darbuotojas, kadaise dirbęs kaimo bibliotekoje ir vadovavęs suburtai kapelai. Šiandien tik jis vienas gyvas belikęs iš to kolektyvo.
Kas aplanko Nikodemą jo vienatvės slegiamoje kasdienybėje? Tik artimiausia kaimynė. Marijampolėje dar gyvena Nikodemo sesuo, bet ji vyresnė už brolį - retai abu tesimato. Tiesa, dažniau užsuka pašto darbuotoja, nes Nikodemas prenumeruoja spaudos. Į bažnyčią, esančią seniūnijos centre, senukas jau nenukanka, nes stipriai suprastėjusi sveikata neleidžia - kvaista galva, o į ilgesnę kelionę autobusu išsiruošti trukdo ir kitos sveikatos problemos.
- Svarbiausia - pragyventi žiemą, - rodės, pats save ramino ir guodė Nikodemas. - O vasarą yra ką veikti: braškių, pomidorų, agurkų ir bulvių prisisodinu, reikia juos prižiūrėti, reikia kuru žiemai pasirūpinti. Kai oras gražus, pasiimu savo armoniką ir išeinu į kiemą grodamas bei dainuodamas. Ir man linksmiau, ir praeiviams. Jaunystė prabėgo kaip vėjas - dabar gyvenu tik jos prisiminimais. Atsigulęs vartau prisiminimus kaip knygą - kaip dirbau, kaip kaimynę nusižiūrėjau į žmonas, kaip su ja gyvenau... Ech, ašaros spaudžia. Nelengva iš savo namų, kuriuose viskas po šapą sunešta kaip į lizdą, išeiti, pasodintus medžius palikti, todėl nieko dar ir negalvoju. Bet kai jau surems liga ir visiška senatvė, bus ne taip, kaip aš noriu...
"Liko tik karsto laukti"
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir pensininkė Albina Gustaitienė (79 m.). Išėję iš Nikodemo namų, ją aptikome tik kokioje ketvirtoje sodyboje, nes kitur ant durų kabėjo spynos, o užuolaidomis neapdengti, seniai bevalyti langai išdavė, jog namai negyvenami.
Albina irgi gyvena viena, nes vyrą, žuvusį per avariją, palaidojo prieš 23 metus. Moteris neslėpė: nuo tada gyvenimas jai nebemielas.
Albina turi vieną dukterį. Šioji gyvena Kaune. Ji dažnai aplanko mamą, viskuo aprūpina ir labai domisi motinos kasdienybe; yra kalbinusi apsigyventi pas ją, bet sunkiai vaikščiojanti Albina neįsivaizduoja savęs laipiojant į dukters butą penktajame aukšte ir "tupint prie lango kaip karvelis".
- Ar turi vieną vaiką, ar daug - vis tiek senatvėje jie nė vienas negyvena kartu, - savo kaimo žmonių patirties pavyzdžiu kalbėjo Albina, bet dėl to labai neliūdėjo, nes toks esą gyvenimo dėsnis. - Anksčiau dar gyvenau su broliu, tai buvo linksmiau, bet jis mirė. Dar buvo ir kaimynų, bet vieni išmirė, kiti išsikraustė.
Namuose jaukiai susitvarkiusi moteris pasakojo, kad jai visos dienos vienodos - ar būtų trečiadienis, ar šeštadienis: rytą atsikelia viena, dieną praleidžia viena, vakare vėl gulasi viena. Tik smagu, kad savuose namuose, kur ji esą jaučiasi esanti ponia. Diena pensininkei prabėga greitai: reikia pasirūpinti savo "šeimyna" - šuniuku ir vištomis, šį bei tą paskaityti, valgyti pasigaminti. Televizorius Albinai - esą beveik nereikalingas baldas: žinios dar įdomu, o "tie visi serialai tai jau vemti verčia, nes juose tik bučiuojasi ir vienas ant kito guli..."
Vardindama kartais užsukančius svečius, moteris paminėjo ką tik praūžusių rinkimų organizatorius ir juos sukritikavo: esą kam seniams reikia balsuoti, jeigu išrinkta valdžia tik jaunimui tarnauja? Albina buvo atsisakiusi balsuoti, bet kai žmonės atvyko pas ją į namus, "balsą atidavė". Dabar esą bijo, kad jaunimas nekeiktų senimo, padėjusio išsirinkti "ne tą valdžią".
- Žinoma, kad trūksta kaime jaunimo! - pritarė Albina. - Būdavo, matai per langą linksmai nulinguojantį būrį, išgirsti dainą - ir pačiai linksmiau, dienos šviesesnės atrodo, gyvybe ir sveikata alsuoja. O dabar, kai dauguma jaunimo išsilakstė į miestus, kaime - jokio šurmulio, tik šleivi ir ligoti senukai belikę, tarsi visi tik mirties ir karsto telauktų.
"Kol dviese, tai dar smagu"
- Aš karsto dar nelaukiu ir liūdesiu negyvenu, - sakė vėl tik už kelių tuščių sodybų namuose aptiktas pensininkas Antanas Šeškevičius (70 m.). - Turiu daug darbo namuose, o pasikalbu su kartu gyvenančia seseria Ona (75 m.). Kol mes dviese, tai dar smagu.
Ir Antanas, ir Ona - bevaikiai. Jie įsitikinę, kad jaunimą iš kaimo išviliojo geresnio uždarbio paieškos. Kaime reikia technikos, kad būtų galima pragyventi iš turimos žemės, tačiau ne kiekvienas išgali jos įsigyti. Antanas pasakojo puikiai prisimenąs laikus, kai Riečiuose buvo mokinukų šurmuliu alsavusi pradinė mokykla, bet paskui jaunų šeimų mažėjo - mažėjo ir vaikų, tad pradinė tapo nebereikalinga. Dabar vaikai bene iš keturių sodybų kasdien vežiojami į Gudelių pagrindinę mokyklą, esančią už kelių kilometrų. Riečiuose nebėra ir jokio dirbančio mediko, nėra pašto - viskas tik Gudeliuose. Nėra net ir parduotuvės. Gyventojai priversti "gaudyti" pagal grafiką du kartus per savaitę - trečiadieniais ir penktadieniais - atvažiuojančią autoparduotuvę. Joje būna būtiniausių produktų, tačiau tie, kas turi savo automobilius, "neprisiriša prie tų grafikų". Netoli - ir Alytaus rajonas, kur pirmoji parduotuvė - bene už trijų kilometrų.
Ona ir Antanas paskaičiavo, kad kasdien per Riečius pravažiuoja trys kursuojantys autobusai Marijampolės ir Alytaus link. Jie dažniausiai prabirbia beveik tušti, todėl baiminamasi, kad greitai ir tie patys bus "nuimti". Autobusų grafikas irgi įspraudęs riečiškius į tam tikrus rėmus: nuvažiavęs, sakykime, į seniūniją, privalai viską spėti per porą valandų, nes antraip "liksi ant ledo".
Vairuotoju kone visą laiką dirbęs ir daugybę kaimų aplankęs Antanas tikino, kad Lietuvos kaimas tuštėja ne dienomis, bet valandomis. Kas į mokslus, kas į didmiesčius, kas į užsienį... Į gimtą kaimą jaunimas nebesugrįžta. Anot Antano, netruks ateiti toks laikas, kai kaimas išvis išnyks...
Vienu du gyvendami, vienatvės dar nejaučia ir pensininkai Ona (72 m.) ir Alfonsas (77 m.) Mazuravičiai. Jų visi trys vaikai savus lizdus susisukę taip pat toliau nuo tėvų namų: du - Alytuje ir Marijampolėje, o viena duktė kremta emigrantės duoną Airijoje. Anot Onos, į tėvų namus gyventi vaikai gal sugrįš tik tėvams numirus - esą dažniausiai taip būdavo, būna ir bus.
Kolūkiui savo jaunystę ir darbingiausius gyvenimo metus atidavę sutuoktiniai tikino, kad jiems dar nebuvo kada nuobodžiauti ir liūdėti. Kai Ona išėjo į pensiją, sunkiai sirgo jos tėveliai - reikėjo prižiūrėti ir nukaršinti. Nuo tada Ona laisvalaikį užpildo su vąšeliu ar virbalais rankose - apmezga ir vaikus, ir anūkus. Jos mezginiai, ant Onos, ne iš vargo gimę - tik kad dykai netektų sėdėti. Ona ir Alfonsas sakė irgi labiausiai laukiantys pavasario ir vasaros, kai nedideliame ūkelyje darbas darbą gena. Tada ir šeštadieniai, kai sulaukiama tik svečiuosna parvažiuojančio jaunimo, greičiau ateina.
Ne tik sensta, bet ir nyksta
Gudelių seniūnijoje suskaičiavome: iš viso Riečių kaime yra apie 40 sodybų. Per 10 jų - tuščios, nes gyventojai arba numirę, arba išsikraustę. Naujakurių čia, galima sakyti, nėra. Nors vietovė gali didžiuotis gražia gamta Žuvinto ežero pakrantėje ir palių kaimynyste, naujų gyventojų tai, pasirodo, nevilioja. Ištuštėję namai stovi išdaužytais arba užkaltais langais, kiemai - be gyvybės ženklų, durys - su spynomis. Kai kur dar paliktas pririštas šuo, nuolat šeriamas kaimynų arba iš miesto atvažinėjančio šeimininko.
Dar dešimtyje sodybų yra įvairaus amžiaus vaikų. Jauni (iki 40 metų) tėvai kone visi prisiglaudę pas savo garbesnio amžiaus gimdytojus. Apie 20 namų - vien tik pensininkų poros arba vieniši senukai. Vadinasi, gerokai didesnė pusė visų kaimo gyventojų - senimas.
- Aš dar atsimenu, kai Riečiai nebuvo tokie nusenę, - pasakojo daug metų čia dirbantis seniūnas Algirdas Murauskas. - Kaimą susendino ir ištuštino bedarbystė. Po to daug jaunimo kaimas neteko laisvai atsivėrus keliui į užsienio šalis - emigrantai gimtinėje jau tik reti svečiai, nekuriantys čia savo ateities. Jaunimą gąsdina žemės ūkio darbai, iš kurių pelnas - ne pyragai, o dar labiau šiurpina dabar Lietuvą stebinančios gamtos išdaigos, žemės ūkiui kertančios iš peties.
Seniūnas sakė, kad Gudelių seniūnijoje Riečiai - ne vienintelis nusenęs kaimas. Tai ir Daugirdai, ir Kalnynai, ir Rūdėnai, Skęsbaliai, Vazniškės... O iš Bauboniškių kaimo, išmirus visiems senbuviams, apskritai jau likęs tik pavadinimas. Išnykti, anot seniūno, gresia ir kitiems kaimams. A. Murauskas sakė galįs pasidžiaugti tik tuo, kad jaunimo stokojančiuose kaimuose vis dėlto nėra neprižiūrimų senelių, kurie būtų palikti vienatve "dusintis" ligos ir senatvės patale. Esą visais tokiais asmenimis pasirūpinta ne be jų artimųjų dėmesio.
***** Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius 7 metus šalyje sumažėjo gyventojų beveik 4 procentais - dabar yra 3 mln. 384,8 tūkst. gyventojų. Tai lėmė žemas gimstamumas ir jaunimo emigracija. Metų pradžioje penktadalis šalies gyventojų buvo 60 metų ir vyresni. Kaimuose tokio amžiaus žmonės sudarė ketvirtadalį visų gyventojų. Pagyvenę žmonės dar labiau "karaliauja" Alytaus, Anykščių, Ignalinos, Lazdijų, Molėtų, Varėnos ir Zarasų rajonuose. Čia jie sudaro apie trečdalį visų gyventojų. Pridėjus ir penkiasdešimtmečius, kurie jau stovi ant pirmojo "pagyvenusiųjų laiptelio", statistika aiški: Lietuvos kaimas sparčiai sensta.
Prognozuojama, kad Lietuvoje gyventojų ir toliau mažės: esą 2050 metais šalyje gyvens 2 mln. 881,1 tūkst. žmonių ir kas trečias bus pagyvenęs.
Nuotraukose:
- Nikodemas Kavaliauskas nuo vienatvės ginasi muzikos instrumentais
- Albina Gustaitienė savaitgalius atsirenka tik pagal kalendorių, nes visos dienos jai vienodos
- Brolis ir sesuo Antanas ir Ona neliūdi, kol gyvena dviese
- Ona Mazuravičienė sako, kad vaikai tėvų namuose kuriasi tik palaidoję tėvus
- Tokių negyvenamų - paliktų, bet neparduotų ir nenugriautų - sodybų Riečiuose yra ketvirtadalis
- Spyna išduoda, kad namas - be gyvybės
- Riečiai - ne vienintelis kaimas, kuriame neprigyja jaunimas
