Irena ZUBRICKIENĖ
- Per septynerius Rusijos ir Čečėnijos karo metus mūsų šeima vieno paskui kitą neteko trijų nuosavų namų ir turėto buto. Visą tą laiką tvyrojusi įtampa ir baimė bei gyvenimas be aiškios rytdienos slėgė taip, kad nebūdavo dienos be raudų. Kai vieną popietę, eidamas iš mokyklos per tiltą, vos nežuvo mano sūnus, ilgiau laukti ir rizikuoti vaikų gyvybėmis nebegalėjau. Vyras man nepritarė. Štai todėl dabar esu visiškai nepažįstamam krašte - viena su dviem savo vaikais. Vadinkit, kaip patinka - pabėgėlė, išdavikė. Pati sau esu tik motina, sauganti savo vaikus, - jautriai, bet tvirtai pradėjo kalbą viename Marijampolės butų aplankyta čečėnė Luiza Madagova (35 m.).
Pabėgėlių statusas - vieneriems metams
Jau antras mėnuo Marijampolėje gyvena dvi čečėnų šeimos - Luiza su dviem vaikais ir jos vyresnioji sesuo Zaina Alijeva (49 m.) su savo trimis atžalomis. Pastarosios jaunėlė Tanzila (5 m.) lanko lietuvišką darželį, visi kiti keturi pusbroliai ir pusseserės - Marijampolės "Šaltinio" vidurinės mokyklos moksleiviai. Abiem šeimoms, kurioms metams oficialiai suteiktas pabėgėlių statusas, rūpinasi Lietuvos valstybė. Seserys gyvena išnuomotuose atskiruose butuose, nuolat registruojasi Darbo biržoje ir viliasi, kad ateis diena, kai jos Marijampolėje susiras kokį nors darbą. Ar Lietuva taps antraisiais namais, ar tik tarpine gyvenimo stotele, nė viena čečėnių nežino. Laikinumo jausmas - nuolatinis jų, dėl karo palikusių gimtuosius namus, kasdienybės palydovas. Jeigu per metus moterys Marijampolėje "prigis" ir pajėgs pačios išlaikyti savo šeimas, o Čečėnijoje tebebus neramu, gali būti, kad Suvalkijoje čečėnai užsibus. Moterys laukia netrukus į Marijampolę atvykstant dar dviejų čečėnų šeimų - abiem artimų žmonių. Nemažai laiko (viena - metus, kita - pusę) praleidusios Pabradėje (Švenčionių r.), Užsieniečių registracijos centre, ir Rukloje (Jonavos r.), Pabėgėlių priėmimo centre, čečėnės dabar džiaugiasi pagaliau galinčios vėl mėgautis normaliu šeimos gyvenimu, sava pastoge (nors ir laikina). Marijampolę, apie kurią žinojo tik tiek, jog tai Lietuvos miestas, seserys pasirinko be jokių minčių - pritarė pasiūlymui, ir tiek. Svarbiausia abiem - galimybė gyventi netoliese.
Pragaras žemėje
Jaunesnioji sesuo Luiza su vaikais Čečėniją paliko pirmiau nei Zaina. Vyras tokiam sutuoktinės žingsniui prieštaravo. Jis kategoriškai laikosi savo: mirti būtina savoje šalyje, o būti pabėgėliu - negarbinga. Tačiau moteris irgi tvirta - dėl vaikų ateities pabėgusiai į svetimą kraštą jai dabar privalu savo atžaloms atstoti ir tėvą, ir motiną. Luizai tai neatrodo didžiulė tragedija, nes pati nuo ketverių metų buvo auginama tik mamos.
- Jeigu apskritai yra pragaras, tai jis - žemėje, - taip apie pastarųjų metų padėtį savo tėvynėje sakė čečėnės. - Rusų kareiviai be jokių ribų siautėdavo net ir tada, kai lauke nebarškėdavo ginklai, neliepsnodavo ir negriūdavo pastatai. Jie įsiverždavo į butą ir pasiimdavo viską, ko tik panorėdavo - valgio, drabužių, televizorių ar kitą kokį patikusį baldą. Baisiausia, kad jiems būdavo reikalingi paaugliai berniukai. Vienus rodydavo per televiziją ir vaizduodavo tautos aršuoliais, teroristais, kitus pagrobdavo tam, kad vėliau tėvai išsipirktų. Ilgiau uždelsus galėdavo pagrobtuosius ir nužudyti - palaikus taip pat reikalaudavo išsipirkti.
Luizos prisiminimuose gyvas šiurpus vaizdas, kurį kartą papasakojo iš mokyklos sugrįžęs sūnus Ajubas (11 m.). Berniukas, eidamas per tiltą, pateko į kariaujančiųjų susišaudymą. Gerai, kad pasitaikė žmoniškas rusų kareivis ir ranka nubloškė vaiką ant tilto. Nemažai pragulėjęs po kaukiančiomis kulkomis Ajubas namo skriste parskrido. Išsigandęs, negalintis nurimti, purvinas. Glausdama prie krūtinės sūnų, ką tik ištrūkusį iš mirties nagų, tuokart Luiza apsisprendė palikti kariaujančią gimtinę - tai buvęs paskutinis taškas. Vardan vaikų, kurie, anot Luizos, privalo turėti ateitį. Nerimas, kraujas, lavonai, rizika - ne tai, kuo turtinga turėtų būti vaikystė.
Nemenką siaubą Luiza ir jos Ajubas bei dukrelė Amina (8 m.) patyrė ir važiuodami Maskvos - Kaliningrado traukiniu, kai traukė į Lietuvą. Rūsį Grozne, kur gyveno, paliko taip, kaip stovi - be jokių drabužių, buities rakandų. Viskas, net ir šeimos nuotraukos, palaidotos po gaisrų likusiuose griuvėsiuose. Tiesa, į kelionę moteris buvo pasiėmusi nedidelį sportinį krepšį su keliais būtiniausiais daiktais, tačiau ir jį teko palikti traukinyje, kai visiems trims šeimos nariams reikėjo Lietuvoje nepastebėtiems iššokti iš sąstato. Laikas, slapčiomis praleistas ant šaltos rasotos žolės, kol nuvažiavo traukinys, čečėnams buvo tapęs kankinančia amžinybe. Po to - kelionė į nežinią pakeleivingais automobiliais, nepažįstamais keliais. Ne iš karto Luiza sutiko geranoriškai nusiteikusį žmogų, išklausiusį ją ir paaiškinusį, kur yra Švenčionių rajonas. Moteris žinojo, kad čia priglobiami pabėgėliai iš Čečėnijos. Apskritai Lietuvą naujam savo gyvenimo etapui Luiza pasirinko todėl, kad buvo girdėjusi, jog lietuvių tauta - panašaus į čečėnus likimo žmonės, nusiteikę geranoriškai ir patriotiškai.
Vaikai tebegyvena baime
Vieno kambario bute įsikūrusi Luizos šeima tvarkosi jaukiai, bet itin kukliai. Buto šeimininkas palikęs keletą baldų, tačiau jie čia - laikinai. Naująja šeima susidomėję daugiabučio namo kaimynai atidavė čečėnams kelias lovas. Dabar Luiza miega viduryje, kad vaikai galėtų visą naktį laikyti nusitvėrę po vieną motinos ranką, nes miegoti nejausdami mamos abu bijo. Abu prašo naktį neužgesinti šviesos - irgi bijo. Nors nuo patirtų košmarų Grozne praėjo daugiau kaip metai, Amina ir Ajubas vis dar tebegyvena baime. Bene kasdien ilgesingai kalba apie sugriautus namus, apie likusius artimuosius, tačiau važiuoti į Grozną nenori vėlgi iš baimės.
Kita čečėnų baimė - dėl gimtinėje likusių artimųjų. Zainos sūnus Achmedas (15 m.) bene labiausiai iš visų ilgisi savo tėvo, tarsi ir neprieštaravusio žmonos žingsniui palikti tėvynę. Pats sutuoktinis išvykti su savo šeima nebegalėjo dėl sveikatos būklės. Tenykščiai medikai ligonio net neoperuoja, nes baiminasi, jog jis nebeatbustų. Tėvui padėti liko duktė Zulichan (17 m.). Anūkė kartu prižiūri ir nusenusią tėvo mamą. Zainos teigimu, Lietuvon atvykę vaikai nuolat klausinėja apie tėtį ir veja šalin mintis, jog jie gali jau ir nebepasimatyti. Achmedą mokantiems pedagogams greitai susidarė įspūdis, jog vaikinas mintimis - nuolat savojoje Čečėnijoje, nes jaučiasi esąs pakankamai suaugęs, kad galėtų būti vertas kovotojas gimtinėje. Vaikiško veido, bet itin mąslių akių paauglys yra labai santūrus, nekalbus, visą laiką po pamokų praleidžia tyliai sėdėdamas namuose (beje, šeima neturi ne tik televizoriaus, bet ir stalo pamokoms ruošti, spintos drabužiams, šaldytuvo). Motinai net neramu dėl tokio sūnaus elgesio - ji kreipėsi pagalbos į Achmedo mokytojus. Pokalbio su psichologe jau prireikė ir Zainos tylenei dukrai Imani (12 m.).
"Kremta" lietuvių kalbą
Kalbinti "Šaltinio" vidurinės mokyklos pedagogai džiaugėsi, kad visi keturi čečėnai gan sėkmingai kibo į lietuvių kalbos mokslą. Iki šių metų rugsėjo vienoje Jonavos mokykloje visus dalykus jie mokėsi tik rusų kalba. Dabar čečėniukams pamažu "pasiduoda" lietuviškos raidės ir lietuviški žodžiai - beveik visose pamokose jie girdi tik lietuvių kalbą. Galima sakyti, kad visi ją jau supranta. Drąsiausiai ir sėkmingiausiai lietuviškus žodžius taria nutrūktgalvis Ajubas. Svetima kalba pamažu paklūsta ir jo seseriai Aminai. Santūrioji Imani kalbėti privengia, nes baiminasi, kad žodžius ištars klaidingai. Abi čečėnės motinos lietuviškų žodžių dar netaria, bet šiek tiek supranta. Jos prašo vaikų namuose kalbėtis lietuviškai, kad pačios greičiau išmoktų. Seserys keletą kartų per savaitę lanko Marijampolės savivaldybėje organizuojamus lietuvių kalbos kursus. Čečėnės svajoja kuo greičiau kalbėti mūsų kalba (nors atmintimi besiskundžiančiai Zainai lietuvių kalba atrodo itin sunki), nes mano, jog tai joms padės susirasti kokį nors darbą. Profesinę technikos mokyklą kadaise baigusi ir trylika metų telefonininke dirbusi Luiza Lietuvoje dirbtų bet kokį darbą, kokį tik sugebėtų. Moteris pasakojo, kad neseniai mikroautobusu nuvyko į vieną kaimą, kur tikėjosi pasidarbuoti pas ūkininką - padėti nuimti runkelių derlių. Negavusi darbo čečėnė į Marijampolę beveik 20 kilometrų parėjo pėsčiomis, nes autobusiukui nebeturėjo nė lito. Panašiai nesėkmingai iki šiol baigdavosi ir Zainos, iki karo Čečėnijoje dirbusios siuvėja, darbo paieškos. Į šią moterį, išore primenančią čigonę, pačios teigimu, lietuviai žiūri "kreivai". Zainai buvo ypač apmaudu, kai vieną dieną ją, einančią Marijampolės gatve, sustabdė policininkai ir prigrasino esą daugiau niekada nebepardavinėti vogtų laikrodžių. Nors ir tikino čečėnė pareigūnus, kad ji nei čigonė, nei ką pardavinėjusi, ir dokumentus rodė, bet policininkai buvo neperkalbami.
- Buvo labai apmaudu, bet pykti neturime teisės - juk bėgdami iš tėvynės vykome į nežinią, todėl viskam turime būti pasiruošę, - dangstydama nuoskaudą sakė Zaina. - Svarbiausia, kad pažeminimo ir patyčių nepatirtų mūsų vaikai.
Luizai buvo skaudu išgirsti, kad naujieji draugai baiminasi jos sūnų Ajubą priimti namuose - patys berniukai (kaimynai ir klasės draugai) dažnai apsilanko čečėnų bute, o Ajubui eiti pas juos draudžia. Laimei, Luiza gali pasidžiaugti dviem nuostabiomis kaimynėmis, kurios pačios pravėrė atvykėlių duris ir pasiūlė savo pagalbą. Šiuo atžvilgiu Zainos šeimai nepasisekė, nes naujuosius kaimynus daugiabučio gyventojai iki šiol iš tolo aplenkia, nesisveikina ir nesileidžia į kalbas.
Gyvena viltimi - sugrįžti į gimtinę
Pabėgėlių likimą dėl savo vaikų pasirinkusios čečėnės tikino išgyvensiančios visas negandas, kad tik nebūtų karo ir kasdieninio siaubo sūkuryje. Jos tvirtino puoselėjančios viltį, kad svetimos, nors ir svetingos, šalies duoną valgys neilgai. Kai pusė šeimos likusi gimtinėje, taikia padange džiaugtis nelengva - širdis esą suskilusi į dvi dalis.
- Mes jau spėjome suprasti, kaip gyvena Lietuvos žmonės, ir mums būtų labai nesmagu išgirsti, kad mumis čia rūpinamasi labiau nei savo piliečiais, - nuogąstaudamos nuoširdžiai atviravo abi čečėnės. - Kas dvi savaites kiekvienas mūsų šeimos narys gauna po 60 litų. Mokomės taupyti, nes dvi tris dienas iki pašalpų paprastai sėdime ir be duonos, ir be cukraus. Buvę dienų, kai mitome tik nesaldinta arbata. Gerosios kaimynės, aptikusios tokį mūsų stalą, subarė, kad šitaip negalima maitinti vaikų, ir atnešė sviesto, kiaušinių, bandelių, daržovių. Už tai joms esame labai dėkingos.
Viską dėl vaikų ateities iškęsti pasiryžusias motinas palaiko vienintelė mintis - greitai, kai tik baigsis neramumai, vėl gyventi Čečėnijoje, nors gyvenimą reikės dar kartą pradėti nuo nulio. Jų širdys - tėvynėje, su namiškiais. Svarbiausia, abiejų manymu, - išlikti stiprioms toli nuo tikrųjų namų ir užauginti sielos žaizdas išsigydžiusius savo vaikus.
Audriaus VISOCKIO nuotr.:
- Luiza Madagova dėl savo vaikų Aminos ir Ajubo (dešinėje) ateities paaukojo santuoką
- Zaina Alijeva (šalia - sūnus Achmedas ir duktė Imani) nepraranda vilties susidraugauti su naujaisiais kaimynais
- Ajubas Madagovas - vikrus ir greitai pažintį užmezgantis vaikas
