Stasys VARNECKAS
Pardavęs maišą kviečių, ūkininkas Anicetas vaikšto po turgų ir galvoja, ką nusipirkti. Deja, geriems batams reikia penkių maišų. Kepurę? Tai kad ir senoji dar visai nieko. Kam be reikalo pinigus mėtyti. Taip nieko ir neišsirinkęs, žengia Anicetas iš turgaus, tuojau sės į savo seną žiguliuką ir dundės namo. Tačiau prie pat vartų stabtelėjo: vaikinukas, gal jau ir pilnametis, siūlė cigarų. Tokių ilgų, gal pusantro sprindžio. - Pirk, dėde, nesigailėsi. Lygiai tokius Čerčilis rūkė. Devyniasdešimt išgyveno. Jeigu jau Čerčilis, pagalvojo Anicetas, gal ir man pabandyti. Nors kartą gyvenime. Grįžęs namo, atsisėdo Anicetas galustalėje, įsižiebė cigarą ir patraukė. Palube nuvinguriavo mėlynas debesėlis. Vienas, kitas, trečias ir staiga musės, nugulusios lubas, langus, ėmė keistai zvimbti ir kristi žemėn. Visos. "Tikrai šaunu, - pagalvojo Anicetas. - Vaikinukas nemelavo. Dichlofoso nebereikės". Vėl sėdi Anicetas, vėl dūmija. Į kambarį įlėkusi žmonelė jau norėjo jį prie karvių šaukti, tačiau tik žiobtelėjo, ranka užsiėmė burną ir išbėgo. "Ir tai neblogai, - dar kartą pagalvojo Anicetas. - Karves ir viena galės apeiti". Traukia Anicetas dūmą po dūmo - nei musių, nei žmonos. Kur buvus nebuvus, užeina mylima uošvė - ką mielas žentelis veikia pažiūrėti. Įtraukė vieną gurkšnį debesėlio, antrą, susiėmė už galvos ir atatupsta, atatupsta nuslinko savo kamaron. Ten drykst ant lovos, ir negyva. "Geras tabakėlis!" - apsidžiaugė Anicetas ir nusprendė eiti kieman. Gryname ore, anot kaimyno Jono, kuris numirė pavasarį, labai sveika parūkyti. O kieme - Petriukas, tėvelio atžala, šeštokėlis. - Tėvai, duok patraukti cigaro, - prašo Petriukas. - Atsibodo man tos kontrabandinės. - Kas? Ko? Marš prie knygų, viščiuk! - Neduosi - visai nebesimokysiu! Dvejetais, trejetais apsikrausiu. Ką darys Anicetas. Negi norės savo vaikui blogo? Juk nieko brangesnio šiame pasaulyje jis ir neturi. Tik jį, Petriuką.
