Irena ZUBRICKIENĖ
Lietuvos generalinė prokuratūra apibendrino nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, kitaip vadinamų tremties arba genocido bylomis, 2008 metų ikiteisminių tyrimų rezultatus. Istoriniam teisingumui atkurti praėjusiais metais buvo skirti 8 tokie tyrimai: 3 - dėl tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo (BK 101 str.), 4 - dėl okupuotos valstybės civilių piliečių trėmimo (BK 102 str.), 1 - dėl genocido (BK 99 str.).
Išblaškė šeimas, sujaukė likimus
Šių bylų kelias iki teismo - labai ilgas. Negreitai jos išnagrinėjamos ir teismuose. Štai Jonavoje gyvenančio Jevdoksijaus Sokolovo (81 m.), kaltinamo 9 civilių žmonių trėmimu prieš 60 metų, byla teismui buvo rengta 10 metų. Pernai pradėta nagrinėti Kauno apygardos teisme, ji pasistūmėja labai lėtai. Ilgai trukęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų susirašinėjimo su įvairiomis žinybomis, liudytojų, kurių dažniausiai buvo žinomos tik pavardės, paieška, daugybės bylos tomų vertimas iš rusų kalbos, įvairios ekspertizės - tai stabdžiai, ilginantys kelią iki teismo verdikto. Tiesa, šioms byloms nėra senaties termino.
J. Sokolovas pirmaisiais sovietų okupacijos metais buvo Kruonio valsčiaus (Kaišiadorių r.) milicijos viršininko pavaduotoju, 1949-aisiais vadovavo trėmimo grupei, kuri iš Lietuvos išvežė 15 okupaciniam režimui neįtikusių asmenų. Jam tada buvo 21 metai. Bylos duomenimis, vieną tų metų kovo naktį J. Sokolovas, lydimas kareivių ir partinių aktyvistų, apsilankė valsčiaus gyventojų Černiauskų namuose. Iš jų prievarta buvo išvežti Banys Černiauskas (69 m.) ir jo du sūnūs (22 ir 9 m.), o 15 metų sūnui tuokart pavyko pabėgti. Toks pat likimas ištiko ir Danišauskų šeimą. Naktį išgabenti, Sibiro neišvengė Jadvyga Danišauskienė (37 m.), trys jos mažamečiai vaikai (7, 9 ir 12 m.), neįgalus brolis Stanislovas Spurgis (41 m.). Vyriausioji Jadvygos dukra Liucė (15 m.) tada nakvojo kitame kaime. Ji liko gimtinėje, bet net 5 metus buvo atskirta nuo savo šeimos. Į Sibirą tuokart buvo išvežta ir 50-mečių Prano ir Gijacintos Lazauskų šeima bei jų kaimynė Ona Jakubauskienė (35 m.).
Iš tuokart ištremtų žmonių dabar teismo posėdžiuose kaip nukentėjusioji dalyvavo tik prieniškė Julė Marcinkevičienė (76 m.). Trėmimo dienomis ji buvo 16 metų paauglė. Kartu buvo išvežtos jos 10 ir 20 metų seserys bei pamotė (60 m.), kuri iš tremties nebegrįžo. Kiti nukentėjusieji arba jau mirę, arba gyvena užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijoje gyvena į Krasnojarską ištremtos J. Danišauskienės vaikai, kurie tuokart su savo tėvu galėjo susitikti tik po Josifo Stalino mirties - 1953 metais. Išblaškytos Černiauskų šeimos vienas palikuonis šiuo metu gyvena Latvijoje.
Teisme minėtoji byla stringa dėl įvairių priežasčių - pastarąjį kartą neatvyko J. Sokolovo advokatas. Nukentėjusioji J. Marcinkevičienė tegalėjo į tai paleisti kandžią repliką: esą kai prieš 60 metų milicininkas naktį veržėsi į gyventojų sodybas, tuokart advokatas nebuvo reikalingas...
Savo kaltę J. Sokolovas linkęs pripažinti iš dalies - jis teigė tik dirbęs savo darbą ir vykdęs vyresnybės nurodymus. Šis žmogus kadaise yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, baigė tarnybą milicijoje būdamas papulkininkis. J. Sokolovo nusikalstamą veiklą tyrę pareigūnai didžiausia sėkme laiko tai, kad pavyko rasti trėmimo protokolus ir kitus to meto dokumentus, pasirašytus kaltinamojo: tai patvirtino rašysenos ekspertizė.
Pats jaučiasi tų laikų auka
J. Sokolovo bylą teismui perdavė Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūra. Tai jau antra šios prokuratūros tokio pobūdžio byla. Už kraštiečių trėmimą į Sibirą baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas ir Jiezno (Prienų r.) gyventojas Zigmantas Dubosas (81 m.), buvęs Rumšiškių valsčiaus apylinkės įgaliotinis.
Bylos duomenimis, Z. Dubosas su savo kolega dalyvavo į Sibirą ištremiant Kauno apskrities Grabuciškių kaimo gyventojų Jasilionių šeimą. Jo ištremta Albina Jasilionytė grįžo į Lietuvą tik po 10 metų, Sibire palaidojusi savo 56 metų motiną. Albinos tėvas Jurgis Jasilionis (62 m.) buvo nušautas trėmimo naktį, kai bandė pabėgti nuo milicininkų. Dar viena Jasilionių dukra, mėginusi palaidoti viešai numestus tėvo palaikus, tremties išvengė tik per plauką: jai pavyko iššokti iš traukinio, vežančio į Sibirą.
Teisme Z. Dubosas teigė pats tapęs tų laikų auka. 1941 metais sovietų armijos kariai nušovė jo tėvą. Zigmantui tuomet buvo 13 metų. 1945 metais septyniolikmetį Z. Dubosą pagavo stribai - motina vos išprašė, kad jis nebūtų išsiųstas į frontą. Tada jam ir buvo įduotas šautuvas, liepta saugoti sovietų valdžios turtą. Tačiau, kaip tikino teisiamasis, per 11 tarnybos milicijoje metų toks trėmimo faktas jam buvęs vienintelis. Buvęs milicininkas teigė: jeigu jis būtų atsisakęs vykdyti užduotį, jo būtų laukęs karinis tribunolas.
Už praeities nusikaltimą Z. Dubosas (jo kolega teismo išvengė - jau miręs) galėjo sulaukti 8 metų įkalinimo, kaip siūlė prokuroras kaltintojas, tačiau Kauno apygardos teismas jiezniškį nuteisė laisvės apribojimo bausme 2 metams. Tai reiškė, kad tiek laiko nuteistasis negali lankytis restoranuose, kavinėse ir kitose pasilinksminimo vietose, o naktis turi leisti tik namuose. Tokį nuosprendį nukentėjusieji įvertino kaip pasityčiojimą: juk devintą dešimtį pradėjęs senukas - ir taip jau ne "restoranų liūtas"... Griežtesnę bausmę Z. Dubosui, nepaisydamas, kad šis pensininkas - visiškai neįgalios savo sutuoktinės rūpintojas, paskyrė tik pirmąjį nuosprendį peržiūrėjęs Apeliacinis teismas - buvo nutarta pasiųsti Z. Dubosą į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją atlikti 5 metų laisvės atėmimo bausmės. (Už piliečių trėmimą numatoma laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų.) Nukentėjusioji minėtoje byloje Z. Dubosui jokio civilinio ieškinio nepateikė - už tremtyje patirtas kančias jai atlygino valstybė.
Tarnyba privertė tapti žudikais
Tiek pat metų nelaisvėje už praeities nusikaltimus atseikėta ir vilniečiui Jurgiui Navickui (79 m.). Už talkininkavimą sovietų okupacinei valdžiai vykdant lietuvių genocidą šiam buvusiam sovietinės Lietuvos valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentui-smogikui, slapyvardžiu Petryla, Lietuvos apeliacinis teismas neseniai sušvelnino bausmę - paskyrė 5 metus kalėti. Prieš metus Kauno apygardos teismas genocido vykdytoją buvo nuteisęs griežčiau - 8 metų laisvės atėmimo bausme.
Bylos duomenimis, J. Navickas buvo kaltinamas 1952 metais dalyvavęs vykdant genocidą - Lazdijų rajone, Bagdanonių kaime, nužudant partizanų rėmėją Joną Radišauską, partizaną Juozą Gaidį, slapyvardžiu Dainius, ir sunkiai sužalojant J. Radišausko dukterį Moniką (24 m.) - ši po kelių mėnesių dėl patirtų traumų mirė. Kitas senyvas Lazdijų rajono gyventojas Jonas J., buvęs J. Navicko bendradarbis, slapyvardžiu Jurgis, kartu buvo kaltinamas dėl to paties ir dar daugiau, tačiau dėl sveikatos būklės jam buvo paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės, o byla jo atžvilgiu nutraukta. Minėti žmonės buvo nušauti, prieš tai apsupus slėptuvę ir ją padegus. Į jų sodybą abu saugumo agentai pateko apgaule - apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais, Lietuvos partizanais, ir taip įgiję pasitikėjimą.
Tuo, kad J. Navickas 1952-aisiais tapo žudiku, sovietmečiu buvo viešai džiūgaujama. Štai rekomendacijoje stojant į Komunistų partiją nurodyta, kad "J. Navickas aktyviai, sėkmingai dalyvavo likviduojant ginkluotus banditus, sąžiningai atlikdavo savo, agento Petrylos, darbą - asmeniškai likvidavo 2 banditus".
J. Navickas, savo kaltę aiškindamas tik turėta tarnyba, prašė jį išteisinti arba atleisti nuo bausmės dėl sunkių ligų. Tačiau teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį. Šį teismo verdiktą nuteistasis dar gali skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Laikas - ne priežastis užmiršti
Lietuvos generalinės prokuratūros Viešųjų ryšių skyriaus vedėjos Aurelijos Juodytės teigimu, nuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos Lietuvoje buvo pradėti 226 ikiteisminiai tyrimai dėl okupacijų laikotarpiu Lietuvoje padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Iš šio baudžiamųjų bylų skaičiaus 20 baudžiamųjų bylų (8,9 proc.) dėl 29 asmenų buvo perduotos teismui. Iš jų 18 bylų buvo surašyti kaltinamieji aktai, o 2 bylos buvo baigtos prokuroro nutarimu dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.
Tik dviejose teismui perduotose šios kategorijos baudžiamosiose bylose per minėtą laikotarpį 4 kaltinti asmenys (13,8 proc.) buvo išteisinti, 2 asmenų bylos teismuose dar nebaigtos nagrinėti. Penkių teisiamųjų atžvilgiu teismas baudžiamąsias bylas nutraukė teisiamiesiems mirus iki bylos išnagrinėjimo.
Daugiausia tokių bylų teismui perdavė Kauno apygardos prokuratūra - po Kaišiadorių ir Alytaus rajono apylinkių prokuratūrose atliktų tyrimų. Kaip neslėpė Lietuvos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius, kitų šalies apygardų prokuratūrų veikla šiuo atžvilgiu vertintina neigiamai - jose nebuvo baigta ir teismui perduota nė viena šios kategorijos baudžiamoji byla.
Šalies prokurorai pripažįsta, kad skaudūs nusikalstami praeities faktai neturi likti neįvertinti, tačiau tvirtina, jog užbaigti tokio pobūdžio bylų tyrimą yra nelengva. Juk nuo šių nusikaltimų padarymo praėjo labai didelis laiko tarpas; galimi kaltininkai, nukentėjusieji ir liudytojai sukako senyvą amžių, jų sveikatos būklė tapo silpna; Lietuvos ir kitų šalių archyvuose neišliko arba prokurorams yra neprieinami šiuos nusikaltimus galintys padėti išaiškinti dokumentai. Suteikti teisinę pagalbą dėl tokio pobūdžio dokumentų pateikimo ar galimų kaltininkų - okupacinio laikotarpio represinių ar kitų struktūrų pareigūnų likimo nustatymo - atsisako Rusijos, Izraelio ir Baltarusijos teisėsaugos institucijos.
