Remigijus RAINYS
Kauno rajono Tirkšlių kaime esančioje savo sodyboje ne visai tradiciniais metodais ūkininkaujantis Jonas Vytautas Kaliatka (73 m.) savo gyvenime išbandė nemažai profesijų. Būdamas sovietinės armijos kapitonas, demobilizavosi ir į Lietuvą sugrįžo dar gerokai prieš šaliai atgaunant nepriklausomybę. Vilniaus pedagoginiame institute įgijęs fiziko ir gamybos proceso dėstytojo specialybę, kurį laiką mokytojavo rajono mokyklose, o vėliau, užbaigęs Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, dirbo inžinieriumi įvairiose organizacijose.
Tačiau vyriškį visuomet traukė netradiciniai verslai, todėl J.V. Kaliatka savo tėvo ūkyje pradėjo auginti nutrijas, o kiek vėliau - ir audines bei juodsidabres lapes. Kol brangūs žvėrelių kailiai buvo itin paklausūs, Jonas Vytautas, kaip pats teigia, suspėjo tvirtai ant kojų pastatyti savo vaikus: padėjo dukrai ir sūnui įsigyti po namą Kaune ir Kulautuvoje.
Kailininkystės bumui užgesus, nuolat kokių nors naujovių ieškantis vyriškis, iš tėvo paveldėjęs keliolikos hektarų žemės apsuptą sodybą, bandė veisti fazanus ir povus, bet šį verslą esą sunaikino paukščius išpjovusios kiaunės.
Kiaunės nebūtų pajėgusios įveikti po kelis šimtus kilogramų svėrusių jautukų, kuriuos vėliau augino J. V. Kaliatka, tačiau laukiamų tūkstantinių išmokų ūkininkas negavo dėl to, kad viena po kitos bankrutavo jo užaugintus galvijus supirkusios, tačiau atsiskaityti neskubėjusios mėsos perdirbimo įmonės.
Tokioje situacijoje jau ne vienam darbštuoliui būtų nusvirusios rankos, tačiau optimistiškasis atsargos karininkas vėl surado netikėtą veiklos sritį. Iš savo žento medžiotojo sužinojęs, kad kažkurioje sodyboje žmonės turi sužeistą elniuką, Jonas Vytautas jį įsigijo ir išgydė. Tačiau vienišam žvėreliui buvo nuobodu, tad V. J. Kaliatka pasiūlė jį Grūto parko įkūrėjui V. Malinauskui. Jaukus elnias iki šiol džiugina sovietinių skulptūrų ekspozicijos lankytojus, o Jonas Vytautas, aptvėręs dalį savo valdų aukšta tinkline tvora, įsigijo dėmėtųjų elnių ir danielių. Šiuo metu ūkininko sodyboje laksto 8 elniai ir 4 danieliai.
Ką su tik šeimininką tepripažįstančiais savo augintiniais veiks, J. V. Kaliatka dar nenusprendė, tačiau ne visi jo ketinimai gausinti bandą baigėsi sėkmingai. Iš vieno šalyje žinomo danielių augintojo vyriškis buvo įsigijęs dvi prieauglio belaukiančias pateles, tačiau viena netikėtai savo vaisių prarado, o netrukus ir pati mirtinai sunegalavo. Iš kritusios elnės skrandžio J. V. Kaliatka su skrodimą atlikusiu veterinarijos gydytoju ištraukė kažkokį didelį gumulą, kurį perpjovus paaiškėjo, kad tai - susisukę polietileno plėvelės vamzdeliai. Nesunku buvo nustatyti, kad ankstesnysis danielių savininkas savo augintinius šėrė iš prekybos centrų gaunamais nurašytais duonos ir pyrago gaminiais, tačiau net nepasirūpindavo nuo jų nuimti polietileninio apvalkalo.
Ne ką geriau baigėsi ir bandymas įsigyti tauriųjų elnių porelę iš prie Rudaminos paukštyno esančio veislyno. J. V. Kaliatka sumokėjo po 1500 litų už kiekvieną egzempliorių ir stengdamasis kuo saugiau parsigabenti savo pirkinį, pagalbon pasikvietė specialistą iš Kauno zoologijos sodo. Veterinarijos gydytojas elnius užmigdė, tačiau atgabenti į Tirkšlius jie taip ir nepabudo...
Džiugina tik vis didėjanti ožkų banda. Dabar jų ūkyje jau 15. Jonas Vytautas ruošia pašarų atsargas žiemai visiems savo augintiniams, tačiau ožkų nei pardavinėti, nei per žiemą tvartelyje laikyti neketina. Jonas Vytautas žada jau nuo pirmųjų šalčių, tarsi Robinzonas negyvenamoje saloje, drauge su žentu rengti raguotųjų medžiokles ir savo artimuosius bei į sodybą užsukusius svečius vaišinti skaniais bei sultingais ožkienos šašlykais.
