Albertas ONIŪNAS
"Akistatos" 12-ajame numeryje, straipsnyje "Šaudėme iš smalsumo: spaudi gaiduką ir žydas krenta", rašėme apie šiuo metu per "Discovery channel" kanalą demonstruojamą BBC kompanijos sukurtą filmą "Nacistai. Istorija perspėja". Filmo kūrėjai mūsų krašte surado holokausko liudytojus, kalbino ir žydšaudžius. Straipsnis sukėlė didelį skaitytojų susidomėjimą, todėl nusprendėm jį pratęsti ir apsilankėme Butrimonyse, kur, anot filmo statytojų, "iki karo lietuviai taikiai sugyveno su gausia kaimo žydų bendruomene".
1930 metais Butrimonyse veikė 55 parduotuvės, 6 alinės, smuklė, 10 kepyklų, limonado darykla, skerdykla, plytinė, malūnas. Visa tai valdė vietiniai žydai. Vokiečių okupacijos metais Butrimonių apylinkėse buvo sušaudyta per tūkstantį vietinių ir iš aplinkinių kaimų ir miestelių atgabentų žydų. Išsigelbėjo tik vienetai. Gal dėl to po karo Butrimonys sunyko, neteko prieškariu turėtos reikšmės. Prieš trejus metus miestelyje gyveno dvigubai mažiau gyventojų nei XX amžiaus pradžioje. Dabar Butrimonys neberasi nė vieno gyvo žydo, tačiau žydų klausimas vis dar aktualus - kas šaudė, kas slėpė...
Miestelyje nekyla diskusijų dėl pastatų grąžinimo savininkams. Visas centras - buvę žydų namai, savininkų jau seniai nebėra.
Egzekucijos liudininkė išprotėjo
Butrimonių kapinių sargas Stasys Grigonis sutiko pabūti savotišku gidu po žydų laidojimo vietas. Jų yra trys, dvi iš jų - šalia miestelio esančiame Klidžionių kaime. Daugiausia žydų - 965 žmonės - sušaudyta dauboje prie Obelies upelio. Tai byloja ir pilko cemento paminklas. S. Grigonis sakosi iš žmonių girdėjęs, jog žydus čia atvarė ir suguldė, o saugojo vienas raitas lietuvis sargybinis. Iš pradžių jiems buvo sakoma, kad varys į darbus, bet kai iš gulinčiųjų atskyrė vieną grupę, antrą, o vos už kelių dešimčių metrų pasigirdo šūvių salvės, visiems buvo aišku, kas tai per darbai. Žydai verkė ir aimanavo, bet nepuolė to vienintelio sargybinio, nors lengvai tai galėjo padaryti, galbūt kai kas ir išsigelbėjęs būtų. Šalia egzekucijos vietos savo sodyboje gyveno Gudaičių šeima. Jie nuo kalnelio puikiai matė, kas vyksta dauboje. Elena Gudaitienė nuo tų vaizdų išprotėjo. Gydytojai moteriai nebegalėjo niekuo padėti - taip ir mirė pamišusi. Po karo sušaudymo vieta buvo apsodinta eglaitėmis, pastatytas juodo granito paminklas. Ant jo buvo parašyta, kad vokiškieji okupantai ir jų parankiniai lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai čia sušaudė 965 žydus. Atkūrus Nepriklausomybę paminklas buvo pakeistas kitu, cementiniu, žodžių apie buržuazinius nacionalistus nebeliko. Kapavietę juosia mėlynai dažyta tvorelė.
Žydaičių likimas
Antroji žydų laidojimo vieta yra už kilometro, to paties Klidžionių kaimo ribose, taip pat dauboje. Čia užkasti 240 žydų senių ir vaikų. Kodėl jie buvo atskirai sušaudyti, dabar jau niekas nebegali paaiškinti. Trečioji vieta - senosios žydų kapinės Butrimonių pakraštyje. S. Grigonis prisimena, kad antkapiai čia buvo visiškai susmegę į žemę, tačiau kai čia ėmė lankytis žydai iš Amerikos ir Vakarų Europos, pasitelkus kelis vyrus teko tuos antkapius iš žemės traukti. Buvo kapitališkai suremontuota tvora, o pirmojoje laidojimo vietoje buvo pastatytas tiltelis per Obelį. Visi šie ir kiti kapų priežiūros darbai atlikti už seniūnijos lėšas. Turtingi atvykėliai kėlė daug triukšmo, bet nemokėjo nė lito. Ir S. Grigonis už nuolatinę kapaviečių priežiūrą iš žydų nieko nėra gavęs. Dirba puse etato, už 230 litų per mėnesį.
Netoli kapinių tvoros stovi balto akmens paminklas. Ant jo užrašyta, kad čia palaidota 50 jaunų žydaičių. S. Grigonio nuomone, tai netiesa, nes daugelis žmonių prisimena, kad čia buvo palaidotos dvi jaunos "žydaukytės". Abi buvo šviesiaplaukės ir nepanašios į savo tautietes. Su šiomis merginomis smaginosi vietinis policijos viršininkas ir kiti šiokias tokias pareigas užimantys pareigūnai. Kai abi seserys tapo nėščios, buvo atvarytos į kapines, gavo į rankas po kastuvą, išsikasė duobę ir - šūviai... Taip kalbėdamas S. Grigonis baimingai žvalgėsi aplink - jei žydai sužinosią, labai labai supyksią. Tačiau ir bijodamas žmogelis negalėjo neišlieti dūšios: vis dėlto bjaurūs ir skūpūs žmonės tie žydai - lietuvius samdinius išnaudodavę negailestingai. Gal dėl to paskui ir žydšaudžių priviso nemažai.
Girtas - ne liudytojas
Daugelis miestelio gyventojų, paklausti, ar tarp žydšaudžių buvo butrimoniškių, sako nežinantys. Kiti kategoriškai neigia net tokią galimybę, kad žudynėse galėjo dalyvauti vietiniai. Tuo tarpu mokytoja Marija Struskauskienė pasakoja apie savo draugę Rivą Bogomolnają, kuriai pasisekė ištrūkti gyvai. Toji Riva išvardinusi daugybę žydšaudžių iš Butrimonių ir aplinkinių kaimų pavardžių. Tačiau ar kas nors iš vietinių po karo buvo teisiamas, niekas negali pasakyti. M. Struskauskienės kolegos mokytojai prisimena, kad daug miestelėnų ir gelbėjo žydus, slapstė juos. Tuometis Butrimonių seniūnas Jaruševičius puikiai žinojo, kas slepia žydus, ir visada įspėdavo žmones apie vokiečių rengiamas gaudynes bei reidus, kad pasirengtų ir gerai paslėptų globotinius.
Bandėme ieškoti tiesioginių įvykių liudytojų. Vienas iš mums žinomų, Juozas Gramauskas, pasirodo, mirė pernai. Kitas, Eičiūnuose gyvenantis Alfonsas Navašinskas, - gyvas. Tačiau mums nepasisekė. Trobos duris atvėrusi šeimininkė įspėjo, kad vyras neseniai gavo pensiją ir yra girtas. Beliko tik vienas vienintelis liudytojas - Vytautas Gudaitis. Tai vienas iš šalia pirmosios žydų laidojimo vietos gyvenusios Elenos Gudaitienės vaikų. V. Gudaitis su žmona ir dabar gyvena netoli kapavietės, tik iš kitos pusės nei buvo tėvų sodyba.
Pasak septintąją dešimtį įpusėjusio Vytauto, 1941-aisiais jam tebuvo šešeri, todėl ir tų prisiminimų ne kažin kiek. Tuos policininkus, katrie šaudė, žmonės vadino smaugikais. Vienas jų buvo atbėgęs į Gudaičių kluoną slėptis - sakėsi negalįs pernešti to šaudymo. O šiaip susodindavo tuos žydus ant duobės krašto, anie nuleisdavo kojas į duobę ir - pirmyn. Visi šaudytojai būdavo girti kaip kiaulės - į vienus pataikydavo, kiti į duobę gyvi įkrisdavo. Naktį po sušaudymo tikriausiai tenai žemė judėjo, bet kaimiečiai net dieną bijojo prie tos vietos artintis. Daugeliui butrimoniškių siaubingos akimirkos buvo bėgioti nuo policininkų, kai šie ieškojo vyrų, kurie galėtų užkasti duobę. Policininkai patys to nedarė. Kuriems pasprukti nepavyko, teko atlikti šiurpų darbą. Pabėgusiųjų iš kapo nebuvo. Vykstant egzekucijai pas Gudaičius slėpėsi du žydai - krautuvininkai tėvas ir sūnus Bajarskai. Tolesnio Bajarskų likimo Vytautas nežino. Išėjo jie, ir tiek. Vargu ar liko gyvi.
Išliko vienetai
Vytauto žmonos Onos Gudaitienės, buvusios Sasnauskaitės, tėvai taip pat slėpė žydą Jacką. Moteris prisimena, kad vieną vakarą į jų kiemą įsuko policijos mašina. Matyt, kažkas įskundė, kad Sasnauskai žydą slepia. Močiutė vaikus susodino ant krosnies ir prigrasino tylėti, o Jacką pakišo po lova. Bet per tą skubėjimą jo kojos taip ir liko kyšoti. Užėjo policininkai, švietė su "batareikėmis", bet kažkaip nepastebėjo nei Jackos, nei jo kyšančių kojų - gal Dievas apsaugojo. Visi žinojo, kad žydus slepiančiai šeimai gresia sušaudymas, nepasigailint net vaikų. Tos pačios dienos vakarą Jacka graudžiai verkdamas apsivilko kailinius ir iš Sasnauskų išėjo. Daugiau apie jį taip ir neteko girdėti. Ona Gudaitienė prisimena, kad josios senelis, kai buvo girdėti šūviai, tik lingavo galva ir sakė: "Sūdna diena atėjo". Vienas Sasnauskų kaimynas, irgi slėpęs žydą, kažkurio "geranoriško" tautiečio buvo įskųstas. Paėmė juos visus vokiečiai, bet tas žmogus tuojau gavo infarktą ir mirė - taip išvengė sušaudymo. Išsigelbėjo tik vienetai. Toks Abraša, dar Donskiai. Bet po karo jie į Butrimonis negrįžo, apsigyveno Klaipėdoje. Tų Donskių sūnus Leiba Donskovas tapo Klaipėdos kriminalinės milicijos viršininku, turėjo pulkininko laipsnį. Prieš metus mirė. Gyvas jo sūnus, žinomas dainininkas Simonas Donskovas.
Kiekvienas turi paslaptį
Vytautas ir Ona Gudaičiai mano, kad žydai buvo geri žmonės, sunkią minutę kiekvienas kreipdavosi į "savo" žydą ir niekada nelikdavo be pagalbos. Kitokios nuomonės galėjo būti nebent samdiniai, dažnai tinginiai. O žydai išmokydavo dirbti, o ne "durnių volioti". Visai neblogai būdavo ūkininkui gauti berną, anksčiau dirbusį pas žydą. Tokio nė raginti nereikėjo. O pačių ūkininkų santykiai su žydais buvo kuo puikiausi. Todėl tragišku metu daugelis žydų rado prieglobstį lietuvių šeimose. Gudaičiai niekada nėra girdėję apie Pasaulio teisuolio medalius, kuriuos dabar žydai kai kada įteikia savo gelbėtojų artimiesiems. Dabar atvykstantys žydai daugiausia domisi savo giminaičių kapais, o ne gelbėtojais. Žydiško "ačiū" nėra išgirdęs nė vienas butrimoniškis.
