Daiva NORKIENĖ
Prasivėrė Pravieniškių kolonijos vartai, ir Pavelas pagaliau sugrįžo į Vilnių. Pagražėjęs ir atjaunėjęs, nors jam... vos aštuoniolika metų. Visa Pavelo istorija - kraupus mistikos mišinys, talentingai surežisuotas aukštesniųjų jėgų turbūt vien tam, kad pasitarnautų kaip agitacijos prieš narkotikus priemonė. Antraip visiškai neaišku, kodėl vienai giminei, šeimai skirta tiek daug kančių.
"Dovana" gimtadienio proga
Lygiai prieš trejus metus, rugpjūčio 15-ąją, AIDS centro gydytoja Julija Rakickienė paėmė iš laboratorijos jaunų narkomanų kraujo tyrimų atsakymus. Darbas įprastas ir beveik nežadėjęs jokių netikėtumų. Anuomet, būdavo, ištiria dešimčių narkomanų, benamių ir valkatų kraują, o ŽIV, ačiūdiev, nėra ir nėra. Lyginant su kitomis Rytų Europos kaimynėmis, Lietuva ir šiandien apysveikė, o tada mūsiškiai visuomenės skauduliai vaikščiodavo sveiki kaip atvežtinės kriaušės ir obuoliukai. Žodžiu, XX amžiaus maro sostinės Kalvarijų ir taboro kontingentas beveik nepažinojo.
Ir staiga gydytojos akis užkliuvo už lapelio su narkomano Pavelo pavarde. Diagnozė: Pavelas - ŽIV nešiotojas. Gydytoja žvilgt į vaikino gimimo metus ir susiėmė už galvos: "Vajetau! Taigi berniukui viso labo penkiolika!" Nei iki tol, nei dabar (kai mirtina epidemija įsisiūbuoja) gydytojai neteko matyti jaunesnės mirtino viruso aukos. Šiuo atžvilgiu vilnietis visiems laikams įėjo į Lietuvos epidemiologijos istoriją.
Tuo metu Pavelas, kaip narkomanas, buvo gydomas vienoje Vilniaus psichiatrijos ligoninių. Gydytojai teko nemaloni pareiga vaikiną informuoti apie jo problemą. Ji neapsižiūrėjo, kad rugpjūčio 15-oji - kaip tik Pavelo gimimo diena. Kai medikė pravėrė Pavelo palatos duris, šis gyvai šnekučiavosi su likimo draugais ir, atrodė, kažką šventė. Julija Rakickienė jį pasivadino į šalį.
- Ką, negalėjai ateiti kokia diena vėliau?! Atnešei mat "dovanėlę" gimtadienio proga!- Pavlikui žinia sukėlė greičiau susierzinimą nei jaudulį.
Minėtą epizodą gydytoja dažnai prisimena ir šiandien - ji tikrai nenorėjo nieko įskaudinti. Bet kodėl taip sutapo? Kodėl būtent per gimtadienį, būtent šiam vaikinui?
Neišgelbėjo net religija
Pavlikas buvo nieko nesuvokiantis kūdikis, kai jo mama keliavo iš reanimacijos į reanimaciją. Vyresniosios kartos narkomanai 23 metų Iriną prisimena kaip "šustrą mergaitę". Nors proto turėjo tiek, kad "galėjo pabaigti penkis aukštuosius", intelektą įkinkė kitur: prasimanyti pinigų ir susišvirkšti narkotikų. Medikai anuomet dar nebuvo užgrūdinti "vaizdelių iš narkomanų gyvenimo", taigi jaunutė gražutė pacientė sukeldavo užuojautos audras. Dėl jos gyvybės kovodavo ištisos medikų brigados. Nesterilūs švirkštai sukeldavo kraujo užkrėtimus, šie baigdavosi koma, o reanimatologai šokinėdavo tarsi užsukti. Būdavo, Irina viena koja jau braido ano pasaulio dirvonuose, tačiau ir šis kažkodėl neskubėdavo išleisti. Atsigaudavo dažniausiai po keliolikos parų, iš naujo mokydavosi vaikščioti, gyventi ir... svaigintis narkotikais.
- Kažkas ją laikė šiame pasaulyje, gal meilė Pavlikui, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo tų laikų narkomanė G. Ž. - Bet likimo, kaip ir liūto, ilgai už ūsų nepatampysi. Kažkelintas kraujo užkrėtimas baigėsi ne tik koma, bet ir mirtimi.
Irinos kartos narkomanių Vilniuje likę vienetai: tos, kurios, kaip ir G. Ž., sugebėjo laiku "įjungti stabdžius". Kitus pasišaukė "narkomanų dievas". Ir neišgelbėjo nei meilė šeimai, nei pagaliau religija.
Savo tėvo Pavlikas kaip ir neprisimena. Tas irgi buvo be galo gražus, irgi narkomanas, o Pavliko mamą paliko tada, kai berniukas dar buvo vystykluose. Gydytojos J. Rakickienės žiniomis, Pavliko tėvą ištiko toks pat likimas - pasimirė nuo narkotikų.
Močiutės nužudymas
Vaikystėje Pavlikas narkomanų nė regėt neregėjo, nes netrukus po mamos mirties jį pasiėmė auginti be galo atsidavusi ir tvarkinga močiutė. Žmonės pasakoja, kad ji mūru stojo prieš Pavliko tėvą, kuris iš pradžių lyg ir norėjęs jį pats auginti. Tačiau bijodama "blogos žento įtakos", močiutė jį šiaip ne taip įtikino leisti rūpintis Pavliku, kol šiam sueis dešimt metų. Taip našlaitis tapo apsuptas meilės ir šilumos.
- Bet kažkas jį vis tiek traukte traukė prie tos bjaurasties! Gal genai? - gūžčioja pečiais gydytoja J. Rakickienė. - Ką galvoti, jei vaikas penkerių ar šešerių pradeda rūkyti, pradinėse klasėse jau traukia "žolę", o dvylikos metų tampa intraveniniu narkomanu?!
Visi "Akistatos" kalbinti Pavliko pažįstami tvirtino, kad tai talentingas vaikas. Jei būtų siekęs mokslų, galbūt šiandien būtų koks genijus. Tačiau kvaišalai tapo stipresni. "Močiute, aš būtinai mesiu! Aš mokysiuos!" - vaikiukas žadėjo, žadėjo ir žadėjo. Tačiau vieną dieną žadėti nebeliko kam.
Buvo sekmadienis, Pavlikas su močiute vienudu sėdėjo namie. Kažkas pasibeldė į buto duris. "A, tai tėvas!" - abejingai nužvelgė atvykėlį Pavelas. Palikęs suaugusiuosius, jis išlėkė į kiemą. O kai grįžo, jo vienintelė jau miegojo kraujo klane nužudyta trimis peilio dūriais į širdį. Kriminalistams nepavyko surinkti žento kaltės įrodymų, tad bobulės mirtis taip ir liko neatskleista. O galiausiai, kaip jau rašėme, ir pats žentas perdozavo narkotikų. Mirė.
Burtininkė viską žinojo?
Be narkomanų ir nelaimėlių, Pavliko giminėje buvo burtininkė. Tai jo prosenelė Alė, močiutės mama. Kaip rašo žurnalas "Veidas", pas burtininkę Alę sužinoti teisybės ateidavo ir gydytojai, ir profesoriai, ir policininkai. Alė išpranašaudavusi tikrų tikriausią teisybę, o šio meno esą išmokusi iš savo pačios mamos, kuri išgyveno 107 metus.
Kai Pavelo gimdytoja Irina pirmąkart gulėjo reanimacijoje, prosenelė Alė išpranašavo, kad ji nemirs. Nors gydytojai tuo metu neteikė nė vieno procento vilties! Lygiai taip pat Alė atspėjo, kad "Dievulis pasiims Iriną", kai ši mirtimi vadavosi paskutinį kartą. Ir pasiėmė!
Senoji žiniuonė puikiausiai atspėjo ir tai, kad Pavliką turės užauginti ne kas kitas, o jos dukra Sveta. Vieną dieną senoji metė kortas ir pareiškė, kad Sveta (penkiasdešimtmetį perkopusi moteris) netrukus turės sūnų. Suprantama, Svetlanai pasirodė, kad motinai "ne visi namie". Ypač kai po kelių dienų Alė išpranašavo ir tai, kad reikia laukti artimo žmogaus mirties.
Ir ką jūs manote? Netrukus žuvo Pavliką auginusi močiutė, o jis pats paklaikęs iš baimės ir uždusęs atlėkė būtent į močiutės sesers Svetos bei prosenelės Alės namus ir pasiprašė globojamas. Nors pranašautoja Alė ir mirusi, Sveta išburtąjį kryželį neša iki šiol - užaugino ir vis dar globoja Pavelą.
Talentingas aktorius ir vagis
Pravieniškėse Pavelas atsidūrė tada, kai sostinės policijai atsibodo jo nuolatos vykdomi nusikaltimai. Kiek jis apvogė, apiplėšė, jau net nesuskaičiuosi. Vilniaus policijos komisariatuose pakakdavo pasakyti vardą Pavelas, o kriminalistai žurnalistei patys "raportuodavo" jo pavardę. Atrodo, jaunasis narkomanas ten spėjo įsiėsti iki gyvo kaulo. Julija Rakickienė tvirtina, kad būdamas laisvėje Pavlikas taip meistriškai keisdavo išvaizdą, jog net ji labai dažnai jo negalėjo pažinti. Tai jis būdavo blondinas, tai juodbruvas, tai rausvaplaukis, tai vėl kitoks. Rengdavosi labai tvarkingai ir inteligentiškai, kad jo neįtartų esant vagį, neatpažintų prekybos centrų apsauga. Specializacija - brangios parfumerijos vagystės. Pavelas, pavogęs išskirtinių gražinimosi prekių, už pusę kainos jas parduodavo Gariūnų prekiautojams.
Prieš kelias dienas Pavelas pasirodė sostinėje. Išleistas iš Pravieniškių. Iš žaizdoto, išblyškusio, šlubčiojančio narkomano virtęs tikru subrendusiu vyriškiu. Priverstinė abstinencija grąžino sveikatą, užgijo opos, pragiedrėjo veidas, vyrukas priaugo svorio. Sako, kad J. Rakickienei aplankius kolonijoje, jis labai džiaugėsi atgavęs jėgas, o laisvėje likusiems draugams siuntinėdavo laiškus, kuriuose ragindavo... mesti narkotikus. Įdomu tai, kad prieš savo mirtį bobulė Alė Pavelui išbūrusi "gerą ir gražią ateitį".
Tačiau ne visi Vilniuje tiki burtininkių pranašystėmis. Viena Pavelo kaimynystėje gyvenanti moteris pašiurpo laiptinės tarpduryje išvydusi grįžusį nebuvėlį. Toji moteris neįsivaizduoja, kaip nuo Pavelo apsaugoti savo šeštokėlę anūkę: mat dar prieš sėsdamas Pavelas mergaitei siūlė narkotikų. O kai pamėgino jį gėdinti, savo pašto dėžutėje aptiko... kruvinų švirkštų.
- Aš iš visų jėgų kovojau už mergaitę ir prieš jo įtaką. Žmonės sakė niekur nesikišti, bet aš prieš jį liudijau, - drebančiu balsu prisipažino kaimynė. - Ar mes tikrai esam stipresni už narkotikus? Ar pajėgsim apsaugoti? O gal man bus kaip tai Pavliką iš visų jėgų nuo jų gynusiai močiutei? Aplink mus ta bjaurastis plinta šviesos greičiu: vien savo laiptinės prieigose surenku dešimtis švirkštų...
