Kasdien matome, kaip daugybė žmonių, neretai senų ir ligotų, vaikšto nuo vienų įstaigos durų prie kitų, trepena nuo vieno pono prie kito, gaišdami brangų laiką, palikę nenudirbtus darbus, eikvodami sveikatą. O kai paklausi tokio šiandieninio Einošiaus ar Kaipošiaus, kodėl jis nepadėjo, nepatarė žmogui, dažniausiai išgirsti: įstatymai nūnai tokie netobuli, painūs, nuolat keičiami, kad sunku viską sekti...
Žinoma, sunku. O kam šiandien lengva? Bet jei jau sykį sėdi valdininko kėdėje, gauni atlyginimą (ir dažniausiai nemažą) iš visų mokesčių mokėtojų ir iš to žmogaus, kuris glamžydamas kepurę nedrąsiai stovi priešais, būk malonus, išklausyk jo bėdas, paaiškink vieną, du, tris kartus. Juk jei pačiam tarnautojui sunku išnarplioti įstatymus, paprastam žmogeliui - juo labiau. Pagaliau galima bent žmoniškai patarti, kur kreiptis, jei vietoje negalima padėti. Vyriausybės nutarimas valdininkus taip elgtis įpareigoja, tačiau jis dažnai ignoruojamas. Žodžiu, nevalia likti abejingam, lengva ranka numoti į paprasto žmogaus rūpesčius, susikaupusius skaudulius. Valdininko abejingumas - savotiškas tylus kenkimas valdžiai. O kenkimas, nesvarbu, ar jis tylus ar triukšmingas, netoleruotinas.
Kęstutis Astrauskas, Verėduva
