Remigijus RAINYS
Vilniaus rajono Rastinėnų kaime, po prie parduotuvės kilus incidentui tarp Leonido Arlavičiaus (35 m.) ir Marijano Sobolevskio (30 m.), pastarojo namuose šūviu iš medžioklinio šautuvo čigonas L. Arlavičius buvo mirtinai sužeistas. Nuo to įvykio prabėgo jau keliolika dienų, tačiau aistros čia tebeverda.
Ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio atliekančio Vilniaus rajono policijos komisariato vadovas Mečislavas Poplavskis neslėpė, jog tyrėjai Česlavai Veževičienei teko nelengvas uždavinys, nes abi konflikto pusės savo poelgius tą dieną prisimena ir vertina skirtingai. Juo labiau kad skundų dėl vietos romų elgesio daugėja - ir jau pradėti keli nauji ikiteisminiai tyrimai. Rajono policijos vadovas patvirtino, kad turto prievartavimu iš nepilnamečio įtariami ir ne ką vyresni žuvusio Leonido Arlavičiaus sūnūs. Anot kelių Rastinėnų gyventojų, jau renkami parašai ant pluoštelio naujų skundų, o netoli M. Sobolevskio namų sutikta vietinė gyventoja skundėsi, jog dažnai besikeičiantys čigonų sodybos svečiai jos ir kaimynų vaikus pripratino prie kvaišalų.
Čigonai užkabinėja pirkėjus
Vasarą vaizdingose Sudervės apylinkėse esančius Rastinėnus kaimu vadinti lyg ir neteisinga, nes šiuo laiku čia gyvena net keliolika tūkstančių į keliasdešimt sodų bendrijų susibūrusių sodininkų. Gana greitai daugėja ir nuolatinių gyventojų, nes vis daugiau vyresnio amžiaus vilniečių parduoda savo butus sostinėje ir keliasi į rekonstruojamus sodo namelius. Ilgainiui sodai apsupo ir "prarijo" kelis mažesnius kaimelius, tarp jų ir Pakonius, kurių senuosius pavadinimus teatsimena senbuviai.
"Akistata" pabandė išklausyti abiejų vis labiau nesutariančių konflikto šalių atstovus. Anot pakoniškių, prie Rastinėnų pakraštyje įsikūrusios parduotuvės dažnai būriuojasi čigonai, gyvenantys visai netoli esančioje sodyboje. Žmonės skundžiasi, kad kai kurie čigonai nuolat užkabinėja pirkėjus ir reikalauja iš jų pinigų arba nupirkti svaigalų. Anot nepatenkintųjų, pinigų reikalaujama net iš vaikų bei paauglių, o atsisakę paklusti - sumušami. Alų prie parduotuvės įrengtoje pavėsinėje gurkšnoję vyriškiai teigė, jog neseniai pastatyti butelį alaus buvo pareikalauta ir iš Marijano Sobolevskio, o jis tai padaryti griežtai atsisakė. Tad, už parodytą "nepagarbą" čigonų tuoj pat pat buvo "nubaustas" 50 litų "bauda" - tuos pinigus jis neva pažadėjo atvežti vėliau, tačiau daugiau parduotuvėje nepasirodė. M. Sobolevskio kaimynai matė, kaip čigonai kartkartėmis patykodavo į namus grįžtančio Marijano, jį apkumščiuodavo, reikalaudavo susimokėti nuolat didinamą sumą.
Vieną vėlų vakarą M. Sobolevskis susilaukė nekviestų svečių. Iš privažiavusio BMW automobilio išlipo du jauni vyrai. Vienas turėjo ilgą, į kardą panašų peilį, o antrasis lyg ir buvo apsiginklavęs išaštrinta dilde, kokias dažniausiai naudoja buvę kaliniai. Atvykėliai įėjo į namą ir pareikalavo sumokėti jau 150 litų, tačiau Marijanas mokėti nesutiko. Tuo metu vyriškio namuose be nuolat drauge su M. Sobolevskiu gyvenančios jo sesers Silvestros, dar buvo jo 26 metų amžiaus pusbrolis ir netoliese sodo sklypą turintis vilnietis Zigmas Žukauskas (53 m.). Prasidėjo grumtynės, kurių metu ilguoju peiliu Marijano pusbroliui buvo perrėžta koja, o Zigmas gavo akmeniu į petį. Tuomet Z. Žukauskas iš savo legaliai laikomo medžioklinio šautuvo iššovė šį orą įspėjamąjį šūvį, o antruoju sužeidė L. Arlavičiui pilvą. Sužeistasis išsvirduliavo į lauką ir susmuko darže, o jo palydovas bandė nuvažiuoti automobiliu. Tačiau trečiasis šūvis prakiurdė automobilio padangą ir vairuotojas pabėgo laukais. Kitą dieną jis buvo surastas ir apklaustas. Paaiškėjo, kad tai ne čigonas, o lietuvis, kurio pavardės pareigūnai kol kas neskelbia. Jaunuoliui pareikšti įtarimai dėl savivaldžiavimo ir paskirta kardomoji priemonė - raštiškas pasižadėjimas neišvykti.
O sužeistasis L. Arlavičius greitosios pagalbos automobiliu buvo nugabentas į Vilniaus ligoninę, kur po kelių valandų mirė. Policijos duomenimis, L. Arlavičius anksčiau buvo keturis kartus teistas už vagystes.
Jį mirtinai sužeidusiam Z. Žukauskui pareikšti įtarimai dėl nužudymo labai susijaudinus. Zigmas paaiškino, jog į M. Sobolevskio namus graižtvinį šautuvą atsinešė todėl, kad vėliau ketino vykti į medžioklę. Kur būtų vykusi medžioklė ir ar ji būtų buvusi teisėta - tuo tyrėjai kol kas nesidomėjo. Vyriškis taip pat nesulaikytas, tačiau raštu pasižadėjo neišvykti.
Galimo čigonų keršto baiminasi ne tik Z. Žukauskas ir M. Sobolevskis bei jo artimieji, kurie Rastinėnuose nesirodo, bet ir kiti aplinkiniai žmonės, nes žuvusiojo giminaičiai neva pažadėjo padegti visą kaimą. Pasklido kalbos, kad pas Marijaną apsilankęs L. Arlavičiaus brolis reikalavo, kaip kompensaciją už brolio mirtį, jo vardu perrašyti M. Sobolevskio automobilį, tad visi šios sodybos gyventojai skubiai išvyko atostogauti ir Rastinėnuose nesirodo. Kaimynai tikina, jog matė, kaip vienas žuvusiojo giminaitis jau po laidotuvių atvažiavo prie Marijano sodybos ir nusišlapinęs ant šalia stovinčio elektros stulpo, vieškelio žvyru apmėtė tuščio namo langus.
Kaltinimai - girtuoklių šmeižtas?
Ne itin draugiškai jau minėtoje čigonų sodyboje buvo sutiktas ir "Akistatos" ekipažas. Automobilį apsupęs būrelis žuvusiojo giminaičių pradžioje reikalavo nedelsiant nešdintis iš kiemo, nes visa žiniasklaida esą apšmeižė Leonidą, tačiau vėliau L. Arlavičiaus motina Jevgenija ir našlė Ratchan sutiko pasikalbėti. Gedulo rūbais dėvinčios moteris teigė, jog tikrai nenori niekam keršyti, tačiau sieka, kad sūnaus ir vyro žūties aplinkybės būtų objektyviai ištirtos, o kaltininkas - nubaustas. 63 metų amžiaus Jevgenija neigė, kad po L. Arlavičiaus mirties kas nors iš velionio artimųjų būtų reikalavęs automobilio ar kokios nors kitokios kompensacijos. Esą šeima atsisakė net per tyrėjus ir tarpininkus antrosios konflikto šalies jiems siūlomų pinigų laidotuvių išlaidoms padengti.
L. Arlavičiaus motina papasakojo, kad į šiuos kraštus ji su trimis sūnumis bei jų šeimomis iš Jonavos atsikėlė kone prieš du dešimtmečius. Jevgenija Rastinėnuose nusipirko sodybą, o vyresnysis sūnus įsikūrė maždaug už pusantro kilometro esančiame vienkiemyje.
Moteris kategoriškai neigė, jog Leonidas galėjo reikalauti, jog M. Sobolevskis nupirktų jam alaus, nes pinigų tikrai nestokojo. L. Arlavičius su šeima neseniai buvo sugrįžęs iš Didžiosios Britanijos, kur pusmetį dirbo gerai apmokamą dažytojo darbą. Pasak Jevgenijos, sūnus tenorėjo atsiimti dar pavasarį Marijanui iš anksto sumokėtus 150 litų, už kuriuos šis turėjo suarti jų sklypą. M. Sobolevskis neva vis atidėliojo arimą, kol pagaliau praėjo visi bulvių ir daržų sodinimui tinkami terminai, tad jų šeima liko be daržovių. J. Arlavičienė pripažino, kad pagaliau avansą atsiimti sumanęs sūnus tą dieną buvo gerokai išgėręs, todėl pats už vairo nesėdo. Pavėžėti iki Marijano valdų Leonidas paprašė į svečius užsukusio pažįstamo vaikinuko, kuris, anot Jevgenijos, M. Sobolevskio sodyboje net nebuvo išlipęs iš automobilio, kol šūviu nebuvo prakiurdinta BMW padanga.
Anytai pritarė ir Ratchan, teigusi, jog žino, kad tas garsusis į kardą panašus peilis per visą incidentą gulėjo ant galinės automobilio palangės. Neva į Leonidą buvo šauta vos jis įžengė į Marijano namą, o vėliau šeimininkas ir šaulys tyčiojosi iš darže sukniubusio sužeistojo bei spardė jį.
Abi moterys svarstė, kad jei Leonidas ir būtų grasinęs Marijanui ar Zigmui, tai šis galėjo jį sustabdyti šaudamas į kojas. Jevgenija mano, jog į pilvą šauta specialiai, kad L. Arlavičius neišgyventų. J. Arlavičienė sakė, kad pastaruoju metu ant jos šeimos pasipylę kaltinimai tėra iš principo prieš kitataučius nusiteikusiųjų vietinių girtuoklėlių šmeižtas, nes sūnaus laidotuvėse dalyvavo ne mažiau kaip du šimtai juos užjaučiančių ir palaikančių žmonių, iš kurių tik mažoji dalis buvo čigonų tautybės.
Moteris neneigė, jog skaudžiai išgyvendama Leonido netektį ji galėjo viešai išrėkti, jog sudegins Leonidą pražudžiusių žmonių namus. Tačiau tai anaiptol nebuvo grasinimas, o tik momentinis gedinčios motinos skausmo išsiliejimas. Ji tenori, kad jos šeima nebūtų provokuojama, nes skleidžiami gandai ir neatsakingi veiksmai, anot Jevgenijos, gali privesti iki nepageidaujamų kraštutinumų.
Niekas iš kitoje tragiško konflikto pusėje buvusių žmonių su Leonido šeimos nariais susitikęs nebuvo. Tik L. Arlavičiaus laidotuvių dieną į sodybą užsuko taksi automobilis - jo vairuotojas atvežė vainiką, kurį neva perdavė įtariamasis nužudymu. Artimieji tebesaugo baltą vainiko juostą su užrašu "Atsiprašau, aš nenorėjau" kaip nepaneigiamą prisipažinimą.
