Irena ZUBRICKIENĖ
Neseniai Lenkiją sukrėtė karinių pratybų siaubas, kai ne tik kariūnams baigėsi tragiškai, bet ir civiliams gyventojams buvo sukeltas mirtinas pavojus. Nors Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais tokių grėsmių gyventojams lyg ir nebūta, prieš beveik 50 metų rusų karinės pratybos Vilkaviškio rajone, dabartinio Lietuvos ir Rusijos pasienio zonoje, akimirksniu nusinešė 3 taikių gyventojų gyvybes.
Iššovė pabūklas, paklydo raketa
Karinės pratybos viename Lenkijos armijos dalinyje vyko naktį. Vicko poligone, netoli Ustkos miesto, kaip tvirtino patys Lenkijos armijos vadai, netikėtai iššovė ant karinio sunkvežimio sumontuotas priešlėktuvinis pabūklas. Artilerijos sviedinys pataikė į automobilio vairuotoją - šis žuvo iš karto. Dar 3 kariai buvo sužeisti.
Prieš kelias dienas iki šios tragedijos lenkų karinių oro pajėgų pilotų pratybų incidentas buvo užfiksuotas ir Šiaurės Lenkijoje. Virš Žečo vietovės, Vakarų Pamario vaivadijoje, iš puolamojo bombonešio paleista kovinė raketa nukrito šalia vienos šeimos gyvenamojo namo ir sugriovė nemažą jo dalį. Galinga raketa sprogo maždaug už 100 metrų nuo namo - išdužo pastato langai, buvo nuplėšta dalis stogo. Žmonių aukų pavyko išvengti greičiausiai tik todėl, kad namo šeimininkai tuo metu buvo išvykę.
Kaip skelbia įvykį tebetiriantys pareigūnai, lemtingoji raketa buvo paleista iš sovietų konstrukcijos bombonešio "Su-22". Ji, kaip ir kitos tąkart per pratybas paleistos dar 22 raketos, turėjo pataikyti į numatytus taikinius, esančius Dravsko kariniame poligone. Raketų "oras - žemė" klasei priskiriamos raketos, kurias praktikuodamiesi šaudė karinių lėktuvų pilotai, buvo nukreipiamos lazeriu. Pratybų dalyvius pribloškė faktas, kad viena iššauta raketa paklydo - nukrito ne poligono teritorijoje. Iškart po incidento specialistai negalėjo paaiškinti priežasčių - esą arba tai buvo piloto klaida, arba apmaudus techninis raketos gedimas. Kartu buvo skelbiama, kad visi 4 šiose pratybose dalyvavę pilotai - iš elitinio taktinės aviacijos dalinio.
Nors Lenkijos kariuomenės atstovai viešai patikino, kad gyventojams bus atlyginti padaryti nuostoliai, civiliai lenkai negali nurimti: jie reikalauja garantijų, jog panašių incidentų nebus ateityje. To tikėtis gyventojams labai sunku, jeigu esą klysta net elitiniai lakūnai.
Sovietai buvo linkę nutylėti
Panašus įvykis, kai bombų sprogimai netikėtai sujaukė taikių gyventojų ramybę, buvo ir Lietuvoje. 1958 metais, liepos viduryje (tikslesnės dienos dabar niekas nebeprisimena), Vilkaviškio rajone, Stulgelių kaime, kuris ir dabar yra Lietuvos ir Rusijos pasienio teritorijoje (Kybartų sen.), nuo bombų žuvo 3 šio krašto žmonės. Buvo jau geras dešimtmetis po praūžusio Antrojo pasaulinio karo, tačiau kelių lėktuvų staigus antskrydis baigėsi tuo, kad, be minėtų žmonių aukų, kelių kilometrų teritorijoje liko apie 30 gilių duobių, kurias išmušė numestos bombos.
Sovietų laikais šis įvykis buvo negarsinamas, kaip ir dauguma to meto tragiškų incidentų. Jo padarinius jautė tik Stulgelių ir aplinkinių kaimų gyventojai. Anot pastarųjų, net kraštotyrininkai tuokart nesusidomėjo tragišku faktu, palikdami Lietuvos istorijoje baltą tylos lapą. Dabar, po įvykio praėjus beveik 50 metų, jo gyvų liudininkų telikę vos keli, menančiųjų apie tai - irgi menkas būrelis. Visi tvirtina, kad tuokart subombarduotus tuometinio Gudkaimio tarybinio ūkio laukus dabar retkarčiais prisimena tik žurnalistai.
Bombos užklupo skalbiančią
- O kaipgi, puikiai prisimenu! - "Akistatai" sakė dabar Gudkaimio senelių globos namuose gyvenanti ne pagal amžių guvi ir šviesaus proto vieniša našlė Izabelė Kresninkevičienė, lapkričio pabaigoje minėsianti savo 90 metų jubiliejų. - Man tada buvo 40 metų. Prisimenu, buvo labai apniukęs liepos vidurdienis, pietų metas. Aš, palikusi namuose vyrą, susiruošiau prie šaltinio skalbti. Beskalbiant staiga pasigirdo baisus lėktuvų ūžimas, ir išgirdau dūžtant namų langus. Tą pačią akimirką į šaltinio vandenį, prie pat manęs, pradėjo gausiai kristi tų bombų šukės, nuolaužos ir užkliudytų daiktų atplaišos, išmuštų duobių grumstai. Stovėjau lyg apmirusi ir negalėjau pajudėti. Bėgti ir slėptis nebuvo kada - viskas tuoj pat aptyko. Džiaugtis, kad ta "kruša" nekliudė manęs, tada irgi nebuvo kada.
Ūžesiui ir trenksmams nurimus, Izabelė su savo žlugtu parėjo į namus, kur jos jau dairėsi sunerimęs vyras - jis pranašavo, kad vėl prasidėjo karas. Nuotaikos buvo nepavydėtinos. Bevaikiai sutuoktiniai tuokart labiausiai džiaugėsi, kad tą popietę po kaimo laukus nelakstė jų mažametė augintinė - giminių mergaitė, kuri paprastai daug laiko vasarą praleisdavo lauke.
Trys žuvo, kiti - stebuklo palytėti
Anot Izabelės, po įvykio niekas viešai neaiškino ir niekas nerašė, kodėl buvo numestos tos bombos (pranešė tik "Amerikos balso" radijas). Užtat žinia, kad lemtingąją akimirką bombos pražudė Izabelės vyro tetą 55 metų Onutę Kresninkevičienę, vokiečių kilmės traktorininką Otą Titą ir kartu su juo dirbusį prikabinėtoją Zigmą Norkaitį, kelis gretimus kaimus apskriejo žaibu. Paaiškėjo, kad ūkio darbininkai - Otas ir Zigmas - tuo metu laukuose kaip tik pietavo. Netikėta sprogmenų kruša Zigmą užmušė iškart, o Otą sunkiai sužalojo, vyrui buvo perpus nutraukta viena koja - netrukus jis mirė ligoninėje.
Visi trys žuvusieji buvo pašarvoti atskirai, pas savuosius, tačiau tuo pačiu metu; nelaimėlių gedėjo visas kaimas. Netikėtų bombų pražudyti žmonės buvo palaidoti Kybartų ir Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) kapinėse. Stulgeliečiai dar mena savo artimųjų pasakojimus, kad per tas laidotuves save karste teigė regįs ir kaimo gyventojas Mačiokas. Senukas, tą lemtingą vidurdienį savo namo kieme kapojęs malkas, pailsęs atsisėdo ir traukė pypkutę. Praūžusi bombų skeveldrų kruša sėdintįjį tiesiog sustingdė, bet po akimirksnio senukas apsičiupinėjo esąs gyvas ir visiškai sveikas. Tuoj po to pas jį užėjęs kur kas jaunesnis kaimynas Mindaugas Kresninkevičius (dabar 82 m.) matė ir negalėjo atsistebėti: aplink Mačioką buvo praskriejusios kelios skeveldros: nuplėšusios nuo galvos kepurę, prašvilpusios tarp kojų ir suplėšiusios kelnes, tačiau žmogaus kūno per stebuklą nesužalojusios - net nepalietusios!
Kariškiai kaltės nesikratė
Tas pats Mindaugas Kresninkevičius, su bendraamže žmona ir dabar gyvenantis Stulgeliuose, tėvų name, yra bombų pražudytos Onos Kresninkevičienės sūnus. Vyras prisimena, kad tą dieną mama buvo išėjusi pas gydytojus, o paskui užsukusi pas giminaitę, su kuria labai artimai bendravusios. Vidurdienį mama kaip tik žingsniavusi namų link. Čia ją ir užklupusios bombų skeveldros. Prisimindamas tą nelemtą įvykį, garbaus amžiaus Mindaugas pasakodamas ir dabar susigraudina. Jam iki šiol likęs šiurpus vaizdas: skeveldros buvo sudraskiusios motinai krūtinę.
Pats Mindaugas lemiamu bombardavimo momentu laukuose kūlė kombainu. Nors galinga technika riaumojo labai garsiai, praūžusių lėktuvų sukeltas triukšmas kombainą "perrėkė" - net kūną drebuliu sukratė. Vyras, anot paties, nespėjo pagalvoti, kas nutiko, tačiau, rodės, amžinybę trunkantis lyg sparvų zvimbesys įvarė baimės.
Anot Mindaugo, į jo motinos laidotuves (manytina, ir į kitų žuvusiųjų) buvo atvykę keli rusų karininkai. Ir atsiprašyti, ir paliūdėti, ir paaiškinti, kas nutiko, ir pakalbėti apie materialinį atlygį. Šitaip stulgeliškiai ir gudkaimiškiai sužinojo, kad sovietų kariniai lakūnai tą vidurdienį dalyvavo karinėse pratybose. Jiems, atskridusiems iš Kaliningrado, reikėjo bombas numesti ant pasienyje, bet jau Lietuvos pusėje, esančio poligono - į paruoštus taikinius. Tas poligonas tada buvo per kokius 6 kilometrus nuo Gudkaimio tarybinio ūkio laukų. Tačiau pilotas ar komandavęs lakūnų vadas padarė klaidą - esą tik puse sekundės arba per anksti, arba per vėlai buvo paspaustas mygtukas, paleidęs kristi bombas. Jos kritusios iš 5 kilometrų aukščio - sukelta skeveldrų ir nuolaužų kruša apsėjo kelių kilometrų plotą. Tragiškai pasibaigusių pratybų klaidas tuokart aiškinę rusų karininkai užsiminė ir apie blogai apskaičiuotą bombardavimo trajektoriją. Nuo tada Gudkaimio kaimynystėje buvęs poligonas tapo nebenaudojamas ir buvusiais triukšmais gyventojų ramybės nebedrumstė.
Aukų galėjo būti daugiau
Tuokart mažiausiai 30 numestų bombų, kaip dabar kalbama, galėjo pridaryti dar daugiau žalos. Mat ūkyje vidurdienį darbavosi daug žmonių: gausus būrys darbininkų statė karvides (tuo metu jie pietavo), kiti laistė skystas trąšas iš autocisternos, treti šiaip sau ėjo pakeliui per laukus. Vietos gyventojai pasakoja, kad štai toks Juozas Vaičelionis, tuokart buvęs laukuose ir sudrebintas praūžusio antskrydžio, skubiai įšoko slėptis į vienos netoliese numestos bombos išmuštą maždaug metro gylio duobę. Vyras irgi manęs, kad vėl prasidėjo karas, tad baiminęsis kitų galimų bombų nešėjų. Vėliau tokių duobių buvo aptikta daug. Dar ne vienas žmogus išsigelbėjo spėjęs staiga įšokti į melioracijos griovį.
Rusų karininkai buvo linkę išpirkti savo mirtinas klaidas. Žuvusios O. Kresninkevičienės sūnums atvykėliai siūlė pinigų, tačiau Mindaugas teigia esą kruvinais pinigais nesusigundęs, nes jie juk nebūtų prikėlę motinos. Gerą savaitę po įvykio rusų kariškiai važinėjo po bombų ir jų skeveldrų paliestas vietas: kam traktorių suremontavo, o kam stogą, kam už iškapotą sodą ar už kritusį gyvulį atlygino. Anot Izabelės Kresninkevičienės, tik už užmuštus žmones - ne. Ir už išdaužytus Kresninkevičių langus kažkodėl likę skolingi.
- Kai pasakoju apie tą vidurdienį, tai iškart akyse iškyla užmuštų garnių, varlių vaizdas, - pasakojo Izabelė. - Tada žmonės aptiko ir dvi kritusias savo karves.
Tuometė valdžia dviejų žuvusių vyrų našlėms, praradusioms maitintojus, išmokėjo po ...160 rublių pašalpą. Žmonės vėliau kalbėjo, kad rusų kariškiai už nelaiku išmestas bombas buvo ir teisiami, tačiau niekas nežinojo, kuo tas teismas baigėsi.
Kryžius baigia užželti
Toje vietoje, kur praskrido mirtį pasėję lėktuvai, tuo metu buvo ne vienas vienkiemis. Dabar čia - apžėlęs laukas. Jame - nuo bombų žuvusio Zigmo Norkaičio tėvų (dabar jie jau mirę), netekusių vienturčio savo sūnaus, pastatytas ir metaline tvora apjuostas metalinis kryžius. Vieta nelankoma, neprižiūrima, jau mažai kas ją begali parodyti. Kadaise ant kryžiaus buvo tragediją menantis užrašas, bet dabar jis jau nusitrynęs. Prie atokiuose žolėtuose laukuose esančio šio kryžiaus "Akistatos" korespondentus palydėjo vienas iš nedaugelio tragiškų pratybų gyvų liudininkų - Mindaugas Kresninkevičius. Kartodamas, kad šioje vietoje nuo rusų kareivių žioplų klaidų žuvo jo motina, senukas pagarbiai nusitraukė nuo galvos kepurę ir, tyliai mintimis atsukdamas laiką, susigraudinęs nusilenkė...
Poligonuose tyko pavojai
Šalia poligonų gyvenantys žmonės yra nukentėję ir šiame amžiuje. Tiesa, tai buvo ne karių klaida, bet pačių gyventojų pasirinkimas. Jonavos rajono Gaižiūnų karinis poligonas prieš keletą metų maitino skurstančius Ruklos miestelio žmones. Vyrai poligone rinkdavo metalą ir taip prasimanydavo pinigų. Vienas kartas nemelavo: tūtelių ieškodamas sprogus bombai žuvo Ruklos bedarbis Nikolajus S., o jo 6 metų sūnus Valentinas neteko abiejų kojų. Į gabalus sudraskytą vyrą ir šalia jo gulintį sunkai sužeistą berniuką aptiko Mindaugo bataliono karys, nežęs maistą.
Prieš 4 metus už 2 kilometrų nuo šaudyklos pakirsta kulkos žuvo moteris.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Izabelė Kresninkevičienė skalbė prie šaltinio, kai aplinkui pradėjo "lyti" bombų skeveldromis
- Mindaugas Kresninkevičius nenorėjo imti pinigų iš rusų karininkų už pražudytą mamą
- Apmaudžią tragediją menantis kryžius baigia paskęsti aukštose žolėse
- Mindaugas Kresninkevičius, nusilenkęs kryžiui, sakė besijaučiąs kone 50 metų jaunesnis - toks, kaip ir išgyvendamas šiurpų įvykį
