Rimas VENCLOVAS
Kiekvieno doro lietuvio pareiga - pavasarėjant apsilankyti automobilių turguje. Jei nepakeisi savo jau spėjusio atsibosti metalinio draugo, tai bent paganysi akis į naujus automobilių modelius, pasidomėsi kainomis. Ši tradicija gaji dar nuo sovietmečio, kuomet šeštadieniais kone pusė Lietuvos suplūsdavo į Kauno Aleksoto turgavietę. Tik čia galėjai tikėtis susitikti su seniai matytais draugais ar pažįstamais, apžiūrėti, aptarti žiguliukus, moskvičius, nors tų automobilių tebūdavo gal kelios dešimtys. Čia, pas taip vadinamus spekuliantus, galėjai įsigyti deficitinių padangų, sparną, stiklą ar dar kokią detalę savo jau patrešusiai mašinytei. Bet kaip didžiuodavomės savo automobiliukais! Lindėdavom garažuose, visi buvom tapę automobilių meistrais, motoristais, dažytojais ar suvirintojais. O kaip pūsdavosi tie, kurie žiguliuką patys parsivarydavo iš Rusijos, Baltarusijos ar Kazachstano. Trečio, šešto, septinto, o vėliau aštunto ar devinto modelio "Žiguliai" buvo kone technikos viršūnė, o tokios mašinos savininkas - tikras "vyras"!
Visi turi darbo
Tuomet net pagalvoti negalėjome, kaip greitai tapsime automobilių perpardavinėtojų tauta. Ir pas mus, į Lietuvą, sugužės tie patys baltarusiai ir kazachai pirkti jau prabangių vakarietiškų audinių, volksvagenų, mersedesų. Deja, visi žinome, kad prabangūs jie atrodo tik tiems atvykėliams pirkėjams. Iš tikrųjų tie nublizginti, nupoliruoti gražuoliai keturračiai - seniai vokiečių, belgų, olandų ar prancūzų nudrengti, atitarnavę automobiliai. Dauguma jų į Lietuvą įvežami kaip metalo laužas, mat ne kartą daužti, visapusiškai techniškai netvarkingi ir Europos Sąjungoje eksploatuoti netinkami.
Tačiau mūsų nagingų ir išradingų automobilių meistrų dėka nedidukuose, nešildomuose, pačia elementariausia technika ir įranga aprūpintuose garažėliuose tokia metalo laužo krūva virsta blizgančiu gražuoliu. Neretai toks "blizgutis" sulipdomas iš dviejų ar trijų sukiužusių automobilių. Auksinių rankų, išmonės ir autokosmetikos dėka rezultatas gaunamas toks, kad, jį pamačius, išsipučia net siauros kazachų akys.
Nemenkas automobilių perpardavinėtojų kazachų būrelis kasdien prie įvažiavimo į automobilių turgų laukia įriedančios tokios "puikios" mašinos. Pardavėjui nespėjus nė įvažiuoti į turgavietės teritoriją, automobilį išsyk apspinta: kuriais metais gamintas, koks variklis, kokia rida, kiek kuro naudoja, kokia kaina. Čia pat pasakyta suma perskaičiuojama į eurus ar dolerius, kiek pasiderama ir... skubama forminti dokumentus. Taip atnaujinto ir "reanimuoto" automobilio neatpažintų net tikrasis senasis jo savininkas.
Mūsų gabieji meistrai sugeba viską. Net iš Anglijos atgabentus automobilius (vairas dešinėje pusėje) be didelio vargo "perorientuoja" Lietuvos ar Rusijos rinkai. Toks automobilis dar ilgai riedės Baltarusijos ar Kazachijos keliais, o jo savininkas nė neįtars, kad kažkada vairas buvo keleivio pusėje. Atrodytų - sudaužytas automobilis - tėra metalo laužo krūva, bet pažiūrėkime, kiek naudos jis teikia: mašinos savininkas vokietis, belgas ar olandas džiaugiasi tokį automobilį "prastūmęs", mat remontuoti neapsimoka - pernelyg brangu, o parduoti kur kas pelningiau nei pristatyti į metalo laužyną. Džiaugiasi tralų vairuotojai, tokius automobilius gabendami per visą Europą į Lietuvą - taip jie uždirba pinigų. Džiaugiasi ir nagingi, auksarankiai meistrai, varganose, pogrindinėse dirbtuvėse prikeldami jį antram gyvenimui, džiaugiasi perpardavėjai turguje. Laimingas ir kazachas, tokį (!) automobilį nupirkęs ir sėkmingai pakrovęs jį į geležinkelio sąstatą. Galiausiai džiaugiasi ir geležinkeliečiai - ir jie turi uždarbį. Visi patenkinti, visiems gerai.
Putinas išsivedė rusus
O štai baltarusiai turguje išrankūs. Jie renkasi tik dyzeliniu kuru varomus automobilius. Nesvarbu - audi, volksvagenas ar džipas - svarbiausia, kad automobilis būtų "nebenzininis". Ir geležinkelininkams uždirbti jie neduoda. Suprantama, Baltarusija juk vos ne ranka pasiekiama. Tad mielai parvairuoja mašiną į savo šalį patys. Beje, dar svarbi detalė - išsirinkta mašina turi būti ne tik dyzeliniu varikliu, bet ir ne senesnė nei septynerių metų. Mat tuomet mažesnis muito mokestis, nors ir jis sudaro kone visą automobilio kainą. O dyzelinis kuras Baltarusijoje nežymėtas ir, kaip sovietmečiu, bet kuris traktoriaus ar MAZ-o vairuotojas už degtinės butelį pripils pilną baką degalų. Štai kodėl baltarusiai į benzininius automobilius nė nedirsteli. Ir savo prezidentu jie patenkinti, tik kad šis nesumanyt muitų padidinti, kaip kad nutiko Rusijoje.
Dabar rusų turguje nesutiksi. Jiems prezidentas V. Putinas pateikė tokią "dovanėlę", kad rusas, pirkdamas Lietuvoje vakarietišką automobilį, dar maždaug 4-5 kartus didesnę sumą sumoka muito mokesčio. Tad jei už automobilį sumokės 1 000 USD, dar 4-5 tūkst. dolerių teks pakloti kaip muito mokestį. Naujieji rusai prabangias mašinas perka prestižiniuose autosalonuose, o eiliniai žmogeliai tegul tarška, bilda žiguliukais ar moskvičiais. Rusijos valdžia nenori, kad valiuta būtų išvežama iš šalies ir "nusėstų" lietuvių kišenėse.
Bridau gilų purvynėlį
Kauno automobilių turgavietėje kasdien atvežama parduoti vidutiniškai apie 3 000 automobilių. Savaitgaliais šis skaičius padvigubėja. Tačiau mums, lietuviams, išsirinkti ir nusipirkti automobilį sunkoka. Gal išpuikome, norime vakarietiškos tvarkos ir elementaraus serviso? Jei kas yra lankęsis Kauno autoturgavietėje, tikrai pripažins, jog čia tiek pardavėją, tiek pirkėją pasitinka klaiki nešvara ir purvynas.
Palikę savo automobilį Taikos prospekte, patenkame į tikrų tikriausią šiukšlyną ir purvyną. Reikia šias kliūtis kaip nors įveikti. Geriausiai, aišku, būtų avėti guminiais auliniais (dar geriau žvejo) batais. Bet tokių neturim. Atsiraitoję kelnes mėginam pasiekti įėjimą į turgavietę. Tarp besigrūdančių autovežimų, laviruojančių per vandens ir purvo pilnas duobes, tarp lengvųjų automobilių tranzitiniais numeriais. Beje, pirkėjai juos čia pat ir išbando: greitį, stabdžių patikimumą, atsparumą duobėms. Esame išmaudyti purvo ir tepaluoto vandens mišiniu, spjaunam į mėginimą pasiekti turgaus vartus, grįžtame į savo automobilį ir, jausdamiesi gudresni už kitus, bandom į turgų patekti iš kitos pusės. Šiaip ne taip pavyko, bet tik įveikus tokias duobes, kokių gamintojai ir konstruktoriai nė įsivaizduoti negalėtų. Vos priartėjus prie turgaus, mus pasitinka tvarkingai išrikiuoti "Sustoti" draudžiantys kelio ženklai. Įsukam į pačią turgaus teritoriją, gal rasime kur vietelę sustoti ( ten yra toks apvažiavimas), bet... patenkam į tokią kamšatį, rodos, visi važiuoja kas kur, be jokios tvarkos ir taisyklių. Girdisi keiksmai, plūdimasis. Gelbsti vairavimo įgūdžiais ir sugebėjimai: išlaviruojam pro tokius tarpelius, kad reikia užlenkti šoninius galinio vaizdo veidrodėlius. Gera valanda tokio "važiavimo", ir vėl sustojame gatvėje, tik jau prie kitų vartų. Vėl brendame per purvyną, bet čia bent jau kur ne kur išmėtyti plytgaliai dumblino vandens klanuose. Radęs tarpą, prasmunki pro autovežį, strapalioji nuo plytgalio ant plytgalio, lyg akrobatas pereini permesta lenta. Galiausiai supranti, kad batus tikrai jau teks išmesti, nes jie ne metaliniai ir tokių išbandymų atlaikyti negali. Apie dairymąsi į automobilius nėra ko ir galvoti.
Automobiliai brangsta
Netikėtai už peties sugriebia pažįstamas. Tai tralo vairuotojas Pranas. "Ko ieškai? Štai, pilną tralą puikių mašinėlių atgabenau. Sėsk į kabiną, sušilsi, kainas apžiūrėsi."
Lendu į kabiną. Išsikalbame. Ko tik čia nepasiūlys! "Audi A6" automatas, turbodyzelis, 2000 m. gamintas ir tik 8 600 eurų, "Audi A6" 1995 metų - 4 900 eurų, 1990 m. mersedesas - 3 400 eurų, "Audi A4" 1993 m. - 3 250 eurų, "Jeep Grand Cherokee" 2001 metų - tik 38 000 litų. 1996 m. "Volksvagen Scharan" - tik 7 900 eurų, 1996 m. "Volksvagen Golf" - tik 1 800 eurų ir t. t. Nuo kainų ir pagaminimo metų įvairovės net akyse ėmė raibti. Užtat visi automobiliai turi vieną bendrą savybę - visi jie pravažiavę 180 000 kilometrų. Nenorom peršasi mintis - gal vakariečiai visi susitarę: pravažiuoja 180 000 km ir parduoda lietuviams?
Pasiteirauju tralo vairuotojo, kodėl tokios kainos, juk rudenį tokie pat automobiliai kainavo 500-1 000 eurų pigiau.
Pranas šypteli:
- Pavasaris! Lietuvos pirkėjai sujudo, be to, Europoje stipriai šoktelėjo kuro kainos, gerokai pabrango automobilių pargabenimas, o ir gerų mašinų Vakarų šalyse surasti vis sunkiau.
Matau, kad meluoja. "Gal galim derėtis, - kalbinu. - Nuleisi kokius 500 eurų?" - "Ne, na gal kokį 100 eurų, daugiau tikrai negaliu. Tai ką, imi?"
Išsisukinėju, jog dar noriu pasidairyti, dar savo "senutę" parduoti, o tada jau paskambinsiu, susitiksim, susitarsim. Išsiskiriam.
Einu pasidairyti į turgų po stogu. O čia daugiausia tik krovininiai ir keleiviniai mikroautobusai. Gražūs, švarūs, tik sėsk ir pirmyn į trasą. Įsisvajoju: štai nusiperku tokį gražų mikroautobusą, išvažiuoju į gatves, gražios merginos tik rankas kelia, stabdo. Ir malonu, ir pinigėliai greit sugrįš. Bet... racionalios mintys nustelbia svajones: jei keleivinis mikroautobusas naujesnis, techniškai tvarkingesnės, tai jo kaina siekia 10-15 tūkst. eurų ir daugiau. Greit šią sumą paverčiu litais - sumelė gan apvali. Jei keleivis už važiavimą moka po 1,5 lito, tai tą sumelę padalijus iš 1,5 Lt gaunasi kažin koks absurdiškas skaičius. Bedaugindamas ir bedalydamas suvokiu, kad tikėtis, jog mikroautobusas "atsipirks" - naivu. Tam mano gyvenimo neužtektų. Na, jei ne mano, tai mano mikroautobuso - tikrai. O kur dar visos kitos būtinos išlaidos: draudimai, licencijos, kuras, remontas, baudos kelių policijai (šių vis vien, kad ir profesionaliausiam vairuotojui, išvengti nepavyksta)?
Svajonės apie gražų mikroautobusą ir dar gražesnes merginas išsisklaido - nieko uždirbti nepavyks.
Kazachai - lyg inkstai taukuose
Išsprunku į lauką. Čia klega linksmas būrelis kazachų. Linksmi, įraudę (neveltui čia pat įsikūrusi alkoholinių gėrimų parduotuvėlė). Nesuprantu jų kalbos, bet mėginu pats pakalbinti daugianacionaline rusų kalba. Labai draugiškai įsikalbam. Kazachai papasakoja, kad vien Kaune jų nuolat gyvena 50-100 žmonių. Jie čia jaučiasi puikiai ir save vadina vietiniais. Kas rytą iš Šilainių ar Kalniečių mikrorajonų, kuriuose nuomojasi butus, mikroautobusais atvyksta į "darbą", t. y. automobilių turgų. Ieško tinkamų automobilių, derasi, perka, paskui pakrauna į vagonus ir išsiunčia į gimtąją Kazachiją. Daugelis jų čia gyvena jau daugiau nei metus, namuose palikę šeimas, artimuosius. Jiems čia - rojus. Išsinuomoję gerus butus, "atidirbę" turguje iki pietų, vėliau leidžia savo laisvalaikį: ilsisi, pramogauja baruose, restoranuose. Kai kurie turi nuolatines drauges, kiti susiranda merginą vienam vakarui. Jos čia, pasak kazachų, gražios, dailios, sukalbamos ir nebrangios. Automobilius perka - parduoda, pinigėliai plaukia, gyvenimas lekia pirmyn!
Taip linksmai šnekučiavomės, kol panorau juos nufotografuoti. Tada supratau, jog bijosi, kad jų veidai nepatektų į policijos akiratį, mat labai greitai pradėjo tarpusavy kalbėtis kazachų kalba. Tesupratau tik žodį "policija". Atsisveikinau.
Laviruodamas tarp šiukšlių ir purvo balų išėjimo link, apmąsčiau liaudies išmintį, kad žmogus laimingas būna du kartus - nusipirkęs automobilį ir jį pardavęs. Visa kita tėra tik žemiška kelionė... automobiliu.
