Albertas ONIŪNAS
Ignalinos atominė elektrinė turbinoms aušinti naudoja Drūkšių ežero vandenį. Vienu kanalu vanduo siurbiamas iš ežero į elektrinę, kitu išleidžiamas atgal. Išleidžiamasis kanalas žiemą neužšąla dėl stiprios srovės ir todėl, kad vanduo gerokai pašildytas - vasarą jo temperatūra siekia 40-50 laipsnių, žiemą - apie 20 laipsnių šilumos. Šį kanalą labai mėgsta žuvys ir žvejai. Ugniagesių gelbėtojų narai pasakoja, jog pasinėrus ieškoti skenduolio, žuvis tenka rankomis vaikyti, nes per jas nieko nematyti. Nuo elektrinės atidarymo "šiltasis" kanalas pareikalavo jau 10 žmonių aukų. Skęsta ir žvejai, ir šiaip smalsuoliai, panūdę iš arti pasigrožėti sūkuringais vandenimis.
Betoniniai spąstai
Norint patekti prie kanalo, elektrinę reikia apvažiuoti iš dešinės. Vanduo išmetamas keturiais įspūdingais poros metrų aukščio karščiu alsuojančiais kriokliais. Šioje vietoje niekas nesimaudo ir nežvejoja - pernelyg šiurpu net įsivaizduoti save vandenyje prie tų krioklių. Toliau vanduo galinga srove teka kanalu betonuotais ir dėl to slidžiais krantais kelis šimtus metrų. Ten įrengta betoninė užtvara, nuo kurios vanduo krenta žemyn ir srovė šiek tiek sulėtėja. Už šios užtvaros dugne sumontuota betoninių blokų sistema skirta dar labiau sulėtinti srovę. Jei viso to nebūtų, galinga srovė paplautų ežero krantus. Privažiuojant prie kanalo matyti didelis užrašas, įspėjantis, kad čia maudytis ir žvejoti draudžiama, nes paskendo jau 8 žmonės. Dabar šį skaičių reikės pakoreguoti, nes mėnesio pradžioje aukų padaugėjo.
Smalsumas veda į mirtį
Rugpjūčio 8 dieną Drūkšių ekologinėje stotyje susirinko draugai - šios stoties darbuotojas Egidijus Bernotas (34 m.), Vilniaus "Litexpo" parodų rūmų darbuotojas Jonas Degsnys (30 m.), Muitinės departamento operatyvaus valdymo poskyrio vyr. inspektorius Kastytis Šklenskas (31 m.) ir bedarbis Kęstutis Patinskas (37 m.). Vakare vyrai šiek tiek išgėrė, o kitą dieną jau planavo skirstytis, tačiau prieš tai sumanė paplaukioti po ežerą ir pasižiūrėti elektrinės vandens išmetimo kanalo. Tam reikalui pasinaudota ekologinei stočiai priklausančia pripučiama valtimi su varikliu. E. Bernotas sėdo gale, prie variklio, K. Patinskas su K. Šklensku - per vidurį, o J. Degsnys įsitaisė priekyje. Kiek paplaukioję vyrai pasuko elektrinės link. Valtis nemažu greičiu artėjo vandens išmetimo kanalu prie betoninės pertvaros. Buvo aišku, kad jos įveikti niekaip nepavyks, todėl K. Šklenskas šūktelėjo E. Bernotui, kad šis įjungtų variklio atbulinę pavarą. Ar E. Bernotas spėjo tai padaryti, dabar jau niekas nesužinos, tačiau valtis iš inercijos dar nemažu greičiu čiuožė per pertvarą virstančio vandens link ir nosimi nestipriai bakstelėjo į kliūtį. To užteko, kad vanduo visiškai užlietų valtį. Po akimirkos atsirito antroji banga ir valtis apvirto.
Pasisekė ne visiems
K. Šklenskas, atsidūręs vandenyje, paniro - sūkuriai traukė į dugną. Didelėmis pastangomis jam pavyko iškilti ir nusiirti nuo pavojingosios zonos. Keletą kartų niurktelėjęs ir jau visai išsekęs K. Šklenskas pagaliau atsidūrė kiek toliau nuo vandens sūkurių, įsitvėrė į ties betoniniu krantu augančias nendres ir išlipo. K. Patinskui tiesiog pasisekė - atsidūręs vandenyje ir sūkurių prispaustas prie dugno, tarp srovę slopinančių konstrukcijų, niekaip negebėjo iškilti viršun. Vis dėlto porą kartų tai padaryti pavyko, tačiau labai trumpam. Trečiasis kartas būtų buvęs jau paskutinis, tačiau padėjo laimingas atsitiktinumas - vyrukas galva stuktelėjo į gelbėjimosi ratą ir netrukus išniro per to rato kiaurymę. Po to beliko tik laikytis ir srovė nunešė tos pat vietos, kur krantą pasiekė K. Šklenskas, link.
Pavojai narams
Kitiems ekologijos stoties valties ekipažo nariams išsigelbėti nepavyko. Apvirtusi valtis netrukus ėmė plaukti statmenai - pirmagalis buvo virš vandens, o galas su varikliu - po vandeniu. Ties tuo galu atsidūręs J. Degsnys plūduro virve buvo pripančiotas prie valties. K. Šklenskui ir K. Patinskui išsigelbėjus, krante buvę vyrai sugebėjo virvėmis užkabinti valtį ir pritraukti ją prie kranto. Kartu - ir bejausmį J. Degsnio kūną. E. Bernoto ugniagesių gelbėtojų narai tą dieną taip ir nerado. Paieškos buvo sunkios - gelbėtojai nėrė į vandenį tik trumpam, nes su termoizoliaciniu naro kostiumu 43 laipsnių šilumos vandenyje neilgai galima ištverti. Kanalo dugne, be jau minėtų betoninių srovės gesintuvų, yra ir kitokių siurprizų - styranti plieninė armatūra bei matomumą mažinančių žuvų būriai, todėl kiekvienas naro žygis į kanalo dugną gali būti paskutinis. Tačiau vyrai rizikavo - jei kūno nerasi per parą, tai jo jau, galimas daiktas, nerasi niekada. Jis bus išneštas į Drūkšių ežerą, kurio kitas krantas - Baltarusijos teritorija.
"Moksliniai tyrimai"?
E. Bernoto kūnas buvo rastas po 18 valandų, tame pačiame kanale. Dėl šilto vandens lavonai čia iškyla kelis kartus greičiau nei bet kuriame kitame šalies vandens telkinyje. Jie būna apgedę, lyg po vandeniu būtų išbuvę kelias ar keliolika parų.
Tragiško vyrų pasiplaukiojimo aplinkybes tyrė Visagino prokuratūra. Jokio nusikaltimo požymių, žinoma, neaptikta. Tačiau vyr. prokuroras Genadijus Jefimovas parašė raštą Ekologijos instituto direktoriui, kuriame nurodė atlikti tarnybinį patikrinimą ir išsiaiškinti, kas vyksta Drūkšių ekologinėje stotyje: kodėl ten girtaujama, kokiems "moksliniams tyrimams" buvo pasinaudota tarnybine valtimi.
Išgelbėjami ne visi
Šių metų sausio 20 dieną Visagino priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gavo pranešimą, kad Drūkšių ežere su trimis žvejais atskilo ledo lytis ir srovė ją neša Baltarusijos link. Žvejai neįvertino šiltos srovės iš išmetimo kanalo ir įsitaisė per arti. Gelbėjimo operacija truko kelias valandas, nes prie kranto nebuvo kaip privažiuoti. Narai apie kilometrą ėjo pėsti krantu, dar du kilometrus - ežero ledu nešini valtimi ir kita reikalinga įranga. Kai gelbėjamuosius pavyko pagaliau pasiekti, buvo jau tamsu, lijo lietus. Žvejai gulėjo ant lyties šlapi, bijojo net pajudėti, kad ledas visai nesueižėtų. Gelbėtojų valtyje buvo nedaug vietos, todėl du narai liko ant lyties, o žvejai buvo nugabenti į krantą. Tik tada valtis grįžo pasiimti savųjų. Išgelbėtieji - Anatolijus Sofranovas, Jevgenijus Ivaščenka ir Romualdas Kuckevičius. Grupė gelbėtojų, dirbusių ekstremaliomis sąlygomis, buvo apdovanoti.
1998-ųjų sausį kanalas pasiglemžė dvi aukas - neatsargiai žvejoję paskendo Turmanto gyventojai Telesforas T. ir Georgijus Š. Narams nepavyko rasti nė vieno kūno. Vienas po pusės metų iškilo Drūkšiuose, kito palaikai ir dabar dar veikiausiai yra ežere.
1995-ųjų balandį IAE darbininkas S. L. betoniniu šlaitu nuslydo į kanalą ir paskendo. Jo kūnas buvo aptiktas gana greitai, srovė nespėjo jo išnešti į ežerą. 1993 metais kanale nuskendo du vaikai.
