Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės policija ieško dviejų jaunų merginų - Neringos Kalvaitytės (13 m.) ir Erikos Otaitės (16 m.), Avikių kaime esančių katalikiškų Vaiko tėviškės namų auklėtinių. Paauglės iš globos įstaigos išėjo birželio 4-opios rytą, ir nuo to laiko jų buvimo vieta nežinoma. Nors abi merginos pabėgo nebe pirmą kartą, ieškomų bėglių bendraamžiai jų nežinomą likimą jau apipynė įvairiausiais gandais. "Akistata" domėjosi, kur galėtų slypėti nuolat auklėtojus bei policininkus ant kojų šokdinančių paauglių elgesio šaknys.
Išėjo į polikliniką...
Vaiko tėviškės namuose mamomis vadinamų auklėtojų teigimu, lemtingąjį rytą Erika buvo išleista į polikliniką Marijampolėje, esančioje vos už kelių kilometrų. Tai sužinojusi įsivaizduojamos laisvės panoro ir gera Erikos draugė bei vienmintė Neringa, kurią direktorius ką tik buvo parsivežęs nuo plento, radęs ją laukiančią pakeleivingo transporto Marijampolės link. Kol pedagogai svarstė, ką toliau daryti su nuolat iš namų bėgančia trylikamete, šioji dar kartą dėjo į kojas. Draugės nebegrįžo nei tą, nei kitą dieną. Globos įstaigos darbuotojai, žinodami apie tokį šių merginų gyvenimo būdą, ir tikėjosi sulaukti pareinančių, ir ieškojo spėjamose vietose. Jie sužinojo, kad abi pabėgusios merginos kitą dieną lankėsi Marijampolės vaikų namuose "Šaltinėlis", kuriuose prieš tai buvo kiek gyvenusi ir savo asmeninių daiktų palikusi Neringa Kalvaitytė. Čia bėglės persirengė ir išėjo tik joms težinoma kryptimi. Nerimaudami, kad nepilnametės gali tapti nusikaltimų aukomis, Vaiko tėviškės namų darbuotojai kreipėsi į policiją. Kriminalinės paieškos pareigūnams abi paauglės gerai pažįstamos - ieškomos nebe pirmą kartą. Dėl sunkaus charakterio Neringa prieš kurį laiką netgi buvo laikinai įkurdinta keliose specialiose auklėjimo bei gydymo įstaigose, bet sugebėdavo pabėgti ir iš jų. Pastaruoju metu jau buvo ruošiami dokumentai našlaitę Neringą vėl įkurdinti specialiuosiuose namuose Vilniuje, nes Avikiluose, kuriuose apgyvendinta buvo bene prieš septynerius metus, pastaraisiais metais ji tik dezorganizuoja kitus globotinius, kai kuriuos veikia blogu pavyzdžiu.
Nuo pavėlavimų - iki pabėgimų
Erika Otaitė globos įstaigoje buvo įkurdinta šių metų kovo pradžioje. Iki tol mergaitė gyveno su pora metų jaunesne savo sesute ir tėvais (tiksliau - įtėviais) Kazlų Rūdoje. Abi mergaites 1991 metais įsivaikino tik gero joms linkėjusi dora ir neskurstanti Otų šeima. Įsivaikino, o ne globojo, nes labai norėjo, kad tikrosios gimdytojos apleistos mažylės (vyresniajai Erikai tuomet buvo vos treji metukai) turėtų tikrus namus ir užtikrintą bei aprūpintą ateitį. Pasak Leonoros Otienės, problemų dėl Erikos elgesio šeimoje pradėjo rastis tik tuomet, kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą. Pirmieji konfliktai su klasės draugais, nenuspėjamas elgesys, pirmieji vėlyvi pasirodymai namuose neva po pamokų. Eriką pradėjo traukti gatvė ir panašaus likimo bei pomėgių draugai. Kai mergaitė pradėjo lankytis šokių vakaruose ir grįžti tik paryčiui, įtėviai apskritai uždraudė šiuos pasilinksminimus. Tuomet Erika pradėjo dingti iš namų. Įdukros ieškodavę Otai savo mergaitę rasdavo landynėse, laiptinėse. Kartais Erika į namus nepareidavo po savaitę ir daugiau. Ieškoma ji sprukdavo nuo įtėvių, o surasta apsipildavo ašaromis, atsiprašinėdavo ir žadėdavo daugiau nebėgioti ir nesislapstyti. Paaiškinti savo poelgių mergaitė nesugebėdavo. Kartą Erika, ką tik parsivesta iš landynės, iš užrakintų namų pabėgo per antrajame aukšte esantį langą. Kitą kartą pabėgo pavogusi nemažą sumą įtėvių pinigų. Otai įdukrą susiradę ir Klaipėdoje, ir Akmenėje - už kelių šimtų kilometrų nuo Kazlų Rūdos. Anot L. Otienės, sulaikyti paauglę namuose pastaruoju metu jau buvo neįmanoma.
Bėgti iš namų - liga?
- Laikyti vaiką namuose prievarta, kai nebesugebi to padaryti, pasidarė net ir beprasmiška, - jai nemalonia tema kalbėjo L. Otienė. - Pavargom? Tai ne tas žodis mūsų jausmams ir būsenai nusakyti. Atleidome ir už vagystes, buvome kantrūs - laukėme permainų jos pačios protelyje. Kartu su Erika lankėmės pas medikus, pas psichologę - visur išgirsdavau, kad "mergaitei nieko blogo nėra". Net pradėjau kompleksuoti, kad tų pabėgimų esmė - ne Erika, o aš. Galėtume manyti, kad pasirinktas gyvenimo būdas yra tarsi Erikos kerštas už tai, jog ji kūdikystėje buvo atstumta gimdytojų. Man tikrai apmaudu, kad nespėjome įdukrai pirmi pasakyti apie jos praeitį ir kilmę - už mus šia tema pasidarbavo kiemas. Bet nepasakyčiau, kad Erika dėl to krimtosi. Savo gimdytojos ji nepažįsta ir niekada neužsiminė norinti tai padaryti, tik yra klaususi, ar žinomas jos biologinis tėvas. Kita vertus, aš dar tikiu, kad Erika labai mus myli, kaip ir mes ją. Man ne vienas sakė, kad reikia tik kantrybės - esą kai išsidūks, tai ir sugrįš į namus. Dabar nėra dienos, kad negalvočiau apie Eriką - man neramu, kur ji, ką veikia, su kuo bendrauja, ką valgo, kur gauna pinigų. Kaip tik dabar - šešioliktasis Erikos gimtadienis, o mes net nežinome, kur ji yra. Erikai labai svarbi draugų įtaka, nors aš ją visada mokiau neskubėti kiekvieną naują pažįstamą laikyti savo draugu. Per tuos draugus ir pasirinktą gyvenimo būdą ji liks nepasiekusi to, ką tikrai galėjo, nes yra be galo gabi piešimui, labai muzikali. O apskritai aš linkusi manyti, kad visos mūsų šeimos problemos tiesiog skirtos likimo.
Gerai apie šios šeimos problemas žinančios Kazlų Rūdos vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjos Loretos Urbštienės manymu, Erika tiesiog serga pabėgimais iš namų - tai jos gyvenimo būdas, greičiausiai genais perduotas tikrųjų gimdytojų, tai prigimtis, liguistas potraukis.
- Otų šeima tikrai labai padori ir tvarkinga, - sakė L. Urbštienė. - Laimei, Erikos pėdomis neina jaunesnioji sesutė. O Erika - tarsi visai kitoks žmogus: čia "pridirbo", čia pasėdėjo galvą nuleidusi, apsiverkė, primelavo, prižadėjo ir... vėl daro savo. Neįsivaizduoju, kokia pastogė ir kokie žmonės ją galėtų prilaikyti namuose. Jeigu šia liga mergaitė nepersirgs, dar daug problemų kils jos gyvenime.
Atitiko kirvis kotą
Erikos įkurdinimas globos įstaigoje buvo kaip dopingas bėglės etiketę jau pelniusiai trylikametei Vaiko tėviškės namų auklėtinei Neringai Kalvaitytei. Kriminalinės paieškos pareigūnai sakė, kad dabar Neringos ieškoma jau bene šeštąjį kartą. Neringa, kaip ir Erika, moka atgailauti, prižadėti, pastovėti nudelbtomis akimis.
- Ieškodami Neringos pabėgimų priežasties manome, kad mergaitė turi psichologinių problemų ir liguistą potraukį pabėgti - tik sunku pasakyti, ar ši liga pagydoma, - svarstė globos įstaigos darbuotojos. - Bėdos prasidėjo prieš pusantrų metų, kai Neringa tebuvo dvylikos. Tada pastebėjome, kad mergaitė naktį vis išlipa pro langą (esą pasikalbėti su draugu).
Ne kartą auklėtojos iš nurodytų vietų parsivedė Neringą girtą, ne kartą vežė į prokuratūrą rašyti pareiškimų apie patirtą smurtą, po kurių per anksti subrendusi Erika, tesugebėjusi baigti vos penkias klases, tik didžiuodavosi ir jausdavosi esanti dėmesio centre, galinti pasidalinti gyvenimo patirtimi, savotiška didvyrė ("Aš jauna, o mano kūnas leidžia man su juo daryti ką tik noriu", - ne kartą išdidžiai mestelėjusi mergaitė ją auklėjantiems suaugusiems). Mokslus mergaitė apleidusi: kas rytą išeidavo į mokyklą, bet dažniau jos net nepasiekdavo, tik imituodavo - pareidavo kartu su kitais vaikais neva po pamokų. Auklėtojos mano, kad didžiuma Neringos bėdų - "per paauglės grožį", apie ką tiesiai ne kartą užsiminę pašaliniai su ja bendravę žmonės. Kita dalis bėdų - dėl mergaitės asocialumo šaknų, dėl išdraskytos šeimos likimo, dėl giminės besaikio pomėgio alkoholiui ir nerūpestingo gyvenimo būdo.
Asocialios giminės šaknys
Bene vienintelis šiuo metu Neringai artimiausias pagal kraujo ryšį žmogus - netoli Marijampolės esančiame Baraginės kaime gyvenanti jos močiutė Janė Ivanova (62 m.). Tris vaikus užauginusi ir tris anūkus turinti pensininkė šiandien, ko gero, negali pasididžiuoti ir pasidžiaugti nė vienu iš jų. Viena dukra prapuolusi kažkur Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje ir jokių žinių apie save neteikia keletą metų - sėdėjusi kalėjime, "valdžiai" palikusi dvi invalides dukreles. Šeimos nesukūręs sūnus gyvena prie motinos, tačiau šioji kažkodėl nelinkusi apie jį pasakoti. Duktė Svetlana, Neringos motina, taip pat pradingusi buvusios sąjungos platybėse. Anot Janės Ivanovos, kadaise Svetlana paliko motinai savo penkių mėnesių dukrytę Neringą ir išvažiavo. Nusikalto - sėdėjo. Po gerų penkerių metų paskambino lyg iš Baku, lyg iš kito miesto ir sakė jau sėdanti į traukinį - važiuojanti namų link. Taip ir važiuoja, anot motinos, prapuolenė Svetlana tuo traukiniu iki dabar - jau aštunti metai... Neringos tėvas - nežinomas. Žmogus, kuris vedė Svetlaną jau besilaukiančią, suteikė mažylei savo pavardę, bet su ja beveik negyveno, užtat dabar, gyvendamas Jonavos rajone, keikiasi privalėdamas esą visai svetimai mergaitei mokėti alimentus - po 20 litų kas mėnesį.
- Neringutė augo pas mane iki šešerių metukų, o paskui valdžia atėmė, - pravirko popietę aplankyta jau neblaivi Janė. - Kai atėmė, tai ir pagadino - būtų buvusi pas mane, būtų nebėgusi iš namų. Pernai vasarą Neringa buvo čia. Sužinojau, kad Avikilų valdžia jos neišleido - pati pabėgusi, todėl išsigandusi paskambinau ir, pasirodo, "pridaviau" anūkutę. Atvažiavo ir išsivežė. Supyko mergaitė ant manęs, išdavikės, ir dabar jau nebeatvažiuoja. Nelaiminga mergaitė, ir tiek: tėvo neturi, mama pripažinta nežinia kur esančia - greičiausiai negyva, kad tiek metų nieko nepraneša, nepasirodo, o "valdžioj" našlaitėlei gyventi - menkas malonumas. Užtat ir bėga mano gražuolė. Gal bijo, kad rėkčiau ant jos, jog su berniukais draugauja? O man kas - net vaikelį jos dar užauginčiau, jeigu susigraibytų...
Jų ieško policija
Gali būti, kad Neringa iš globos namų pabėgo vengdama būti išvežta į specialiąją mokyklą (buvusią auklėjimo koloniją). Mergaitė jau ne kartą buvusi Nepilnamečių paskirstymo punkte, tirta probleminių vaikų gydymo įstaigoje. Panašios patirties turi ir Erika. Bėglių ieškantys pareigūnai dabar juokauja, kad tos kelionės abiem lakstūnėms išeidavo tik į naudą - naujos pažintys su panašaus likimo ir panašių pomėgių bendraamžiais, nauji adresai, platesnė galimų išvykų geografija. Gerai, jeigu abi ieškomos bėglės šiuo metu sveikos ir saugios. Jų bendraamžiai Avikiluose svarsto, gal globotinės išvežtos ir parduotos užsienyje, gal seksualiai išnaudojamos kokiose nors landynėse, gal net suviliotos sektantų - esą antraip jos, išbadėjusios, išvargusios ir nešvarios, pareitų į vienintelę savo turimą pastogę Avikiluose, kur visuomet būdavo priglaustos.
Šių nepilnamečių ieškantys policininkai prašo asmenų, galinčių suteikti kokios nors informacijos apie mergaičių buvimo vietą, pranešti Marijampolės kriminalinės paieškos pareigūnams telefonu (8*343) 5 08 01 arba artimiausio policijos komisariato budėtojams telefonu 02. Erika Otaitė yra apie 160 centimetrų ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, Neringa Kalvaitytė - bene 5 centimetrais žemesnė, smulkaus kūno sudėjimo. Abi, išeidamos iš vaikų namų, buvo tamsiais plaukais.
Nuotraukos iš policijos archyvo:
- Neringa Kalvaitytė
- Erika Otaitė (ši yra stambesnė, nuotrauka mažiau ryški, nes iškadruota ir bendros)
Vlado GESAIČIO nuotrauka:
- Retai kada išsiblaivanti Janė Ivanova, Neringos močiutė, nesupranta, kad dėl trylikametės anūkės klystkelių kaltas ir pačios gyvenimo būdas
