Skaitydamas "Akistatą" neretai pamąstau: juk tai mūsų graudžios, kartais gėdingos istorinės raidos metraštis. Norintieji jį gali palikti skaityti savo ainiams, o šie galės "didžiuotis" savo protėvių "žygiais". Gal suvoks, kokie mes buvome, kaip mokėjome vogti, plėšti, žudyti ir naikinti. Kaip skurdas ir godulys beatodairiškai naikino brangiausią šalies turtą - girias. Kaip jų protėviai nepaisė gamtos keršto - erozijos.
Laikraščių (mažų ir didelių) reklaminės skiltys mirga skelbimais: perku, superku statų, pjautą ir kitaip "išdulkintą" mišką. Prekiaujančiųjų užmojai ir tikslas aiškūs. Mediena reikalinga Hansui, Fricui, Uvei ir dar velniai žino kokiam Europos makleriui. Užsieniečių girios sodintos rankomis, medeliai surikiuoti kaip paradui paruošta karių rikiuotė. Taip, jie mūsų medieną pirks žemesne, o gal net europinės rinkos kaina. O mūsų biznieriai pelnysis iš sunkios gyventojų padėties, vergiško darbo, minimalaus atlyginimo ir traumų. Tam pas mus - žalia šviesa.
O kas toliau? Girias mūsų ateities kartos pažins iš garbaus poeto A. Baranausko "Anykščių šilelio" vizijos.
O dabar veikiama taip, tarsi pas mus kerotų neišbrendama Usūrijos taiga. Stebiuosi, kokie aktyvūs kadaise buvo krašto žalieji su jų šturmanu ponu Z. Vaišvila. Kaip jie mus gynė nuo AE-sų, hidroakumuliacinių ir kitokių baubų. Kur jie dabar?
Albertas Beleckis
