Mantas Lideikis
Kol Seimo nariai suka galvas, ar reikėtų dar labiau riboti prekybą alkoholiniais gėrimais, nelegalūs verteivos alkoholiniais gėrimais, liaudyje dar žinomi kaip "bobutės", iš džiaugsmo trina rankas ir laukia panašaus sprendimo.
Kiekvieną valdžios žingsnį ribojant legaliąją prekybą svaigalais jie sutinka su džiaugsmu, kadangi tai reiškia klientų gausėjimą - ar prekyba alkoholiu bus ribojama, ar ne, geriančiųjų tikrai nemažėja.
Kova su vėjo malūnais
Karas "taškams" valdžios institucijų paskelbtas jau seniai. Tačiau ir po šiai dienai mūšių tarp pareigūnų ir "taškinių" fronto linija nėra pasistūmėjusi į teisėsaugos pergalės pusę. Mat nors policija tikina, jog likviduoja vis daugiau prekybos nelegaliais svaigalais vietų, tačiau gyvenantieji aplink žino, jog tai arba gražūs žodžiai, arba tos priemonės visai neveiksmingos - netrukus ten pat ir tie patys žmonės vėl sėkmingai aptarnauja klientus. O šių niekuomet nestokojama.
Pats vadinamasis "taškas" - tai gana įmantri ir savotiškai sudėtinga prekybos sistema. Tokie "objektai" veikia bet kuriame šalies mieste, miestelyje ar netgi kaime, taigi jų tinklas labai platus. Iš prekybos nelegaliu alkoholiu gaunamos pajamos nežinomos net ir gudriausiam mokesčių inspektoriui - tik numanyti galima, jog tai ne vienas milijonėlis litų per metus. Tad belieka tik paspėlioti, kiek valstybės biudžetas netenka mokesčių.
Tarsi uždari klubai
Jokios reklaminės gairės kelio į "tašką" neparodys. Informacija apie tai perduodama tik iš lūpų į lūpas. Patyrę "taškų" savininkai šią paslaptį ypač saugo ir pirmas pasitaikęs praeivis iš gatvės, teisybę pasakius, prekės lengvai neįsigis. Policijos apylinkių inspektoriai patys neblogai žino savo rajonuose veikiančius "taškus", tačiau ne visada jų laikytojus gali pričiupti teisiniu keliu. Mat panorus "nukirsti" pilstukininkų drakono galvą, reikia surinkti pakankamai įrodymų, kad bute iš tiesų laikomas alkoholis, kuriuo nelegaliai prekiaujama.
Todėl žmonės neretai pyksta ant pareigūnų -esą jie žino, kur veikia taškai, bet nieko nedaro. Kaltina netgi tuo, kad patys yra "taškų" klientūros sąrašuose arba juos pridengia - žinoma, ne už ačiū.
Patys "taškų" savininkai ypač paiso atsargumo - todėl pasitaikęs pirkėjas iš gatvės greičiausiai bus pasiųstas velniop. "Taškų bobutės" - gudrios laputės, ant pačios paprasčiausios provokacijos kabliuko jų tikrai nepagausi. Prekę pas jas įsigyti gali tik gerai pažįstamas, nuolatinis klientas arba tokio žmogaus rekomendaciją turintis pirkėjas.
Taigi kiekvienas "taškas" yra tarsi savotiškas klubas, kuriame vienijasi panašius pomėgius turintys nariai, saistomi tam tikrų taisyklių. O kadangi tokių "klubų" yra bent po keletą kiekviename kvartale, nesvarbu, aplink kiekvieną jų būriuojasi ta pati klientūra. Pasitaiko netgi ir tokių atvejų, jog svetimo "klubo" nariai į "tašką" net neįleidžiami. Nors vis dėlto "taškų" lankytojai solidarūs - vienas kitam akies nekerta. Jei tik turi už ką ir esi patikimas - pirk ir neškis.
Nuolatiniai "taškų" klubo lankytojai esant reikalui atlieka ir tarpininkų vaidmenis - pristato prekę kompanijai, kuri neturi prekyvietės savininkų pasitikėjimo, bet nori išgerti. Taigi, bet kuriuo atveju, prekyba ir pajamos "bobutei" - kiaurą parą nenutrūkstantis veiksmas.
Kiekvieno "taško" klienai, prekių asortimentas yra tam tikra "komercinė" paslaptis, kuri prašalaičiui niekada neatskleidžiama. Kad "taško" šeimininkas su tavim atvirai kalbėtųsi, turi būti geras jo bičiulis ir bent jau nemažai drauge išgėręs.
Bet visgi verslas yra verslas - todė ne viename "taške" gali ne tik gauti išsinešti, bet ir, taip sakant, "pataisyti sveikatą" vietoje. Už litą šeimininkas įpils 50 gramų ir dar užkąsti duos.
Jei reikia - gausim
Kaune itin populiarus Žaliakalnio turgus. Kaip ir kiekviename turguje, čia būriuojasi ir savitas kontingentas - daugiausiai tai įvairiausiomis prekėmis prekiaujantys žaliakalniškiai. Jų prekybinis asortimentas itin įvairus - nuo senų knygų iki sudėvėtų dviračių detalių, o tokios prekės vertė vargiai perkopia per litą.
Tačiau šiems vyrams svarbiausia yra ne tai, ar ką nors iš jų nupirks, o pats procesas. Ir visgi, kai pagaliau pavyksta sukrapštyti ilga lauktą litą, o dar geriau - penklitį, beregint pajamos sukraunamos į vieną bendrą katilą ir panaudojamos šventiems tikslams - vienas tuoj pat siunčiamas į artimiausią "tašką", kitas - užkandos na o likę lieka saugoti prekystalių. Mat visgi negali pasitikėti, jog kas nors "nenukosės" be priežiūros paliktų net ir tokių menkaverčių daiktų.
"Žmonės ima viską, jei tik už dyką", - sunkiai atsidūsta prie tokio prekystalio stovintis Vaclovas iš Kapsų gatvės. Tačiau slogi vyro nuotaika greitai pragiedrėja, mat kaip tik grįžo į "tašką" pasiųstas Romualdas. Tą dieną vyrams ne itin sekėsi prekyba, tad nuotaikos pataisymui skirti galėjo vos pustrečio lito. Bet ir tai leido nuspirkti vadinamąjį "merzavčiką" - 250 gramų butelaitį skaidraus, kaip sakoma, stiprų alkoholio kvapą skleidžiančio, skysčio. "Už šešis litus visas puslitris išeitų, labiau apsimoka", - guodžiasi Romualdas, bet Vaclovas jį pertaria, jog pakaks ir po šimtgramį - tam kartui. O iki vakaro dar toli, gal dar kas ką nors nupirks.
Paklausti, ar daug aplinkui vietelių, kur galima būtų įsigyti svaigalų, vyrai gūžteli pečiais ir atsako, jog netrūksta. Tačiau tuoj pat patikina: "Tau - neparduos. Veidas nematytas, tai ir negausi. Jei labai nori - arba duok pinigus - atnešim, arba einame drauge".
Pinigų duoti nesiryžtu, tačiau sutinku, kad palydėtų - norisi pamatyti tą procedūrą. Į "tašką" patraukiame drauge su Vaclovu. Ant kelio išgėręs ir pralinksmėjęs jis vedasi į jam žinomą prekybos objektą. Pakeliui vyriškis pasigiria puikiai pažįstantis visus "taškus" aplinkui. Žino, kuriuose galima gauti gero svaigalo, o kuriame - labai jau abejotinas. Anot pašnekovo, yra ir tokių "taškų", kur šeimininkai patiki ir skolon, bet daugelyje tvarka geležinė - pinigai į priekį. Mat kontingentas ne itin patikimas...
Pagaliau užeiname į medinio namo laiptinę Kalniečių gatvėje. Laiptinėje tamsu ir gan nejauku. Prie vienų durų stabtelime. Vaclovas pasiūlo geriau nesirodyti, mat pamatę nepažįstamą žmogų šalia, gali ir jam, Vaclovui, neduoti. Atkišu jam penkis litus ir paklausiu, ar nusiderės. Vaclovas lakoniškas: "Padarysim". Skambučio neliečia, o į duris pabeldžia. Netrukus jas praveria - tik sunku suvokti kas, moteris ar vyras. Kalbasi pašnibždomis, kurį laiką trunka derybos - Vaclovas derasi dėl puslitrio už penklitį. Procedūra netrunka ir penkių minučių.
Netrukus mudu jau traukiame atgal. Gėrimo, kurį nusipirkau, gerti nesiryžtu - tačiau faktas patvirtintas: prekyba vyksta. Už "darbą" ir "pagalbą" palieku jiems tą pusę litro. Vyrai nudžiugę spaudžia ranką ir siūlo dažniau apsilankyti. Vaclovas net žada supažindinti su kai kuriais taškų savininkais, mat su daugeliu jis gerai sutariantis.
Ant kortos statoma gyvybė
Iš Aleksoto kilęs Liutauras (55 m.) net nusipurto, prisiminęs tuos laikus, kai buvo vos ne vienas svarbiausių šio Kauno mikrorajono "taškų" lankytojas. Dabar jau 4 metai vyras nė lašo į burną neima, tačiau "taškų" lankymo jis sako nepamiršiąs visą likusį gyvenimą.
Anot Liutauro, pirkti svaigalų "taškuose" - tai tas pats, kas lošti loterijoje. Tik čia ant kortos statoma tavo paties sveikata, o gal ir gyvybė. Vyriškis prisiminė, kaip maždaug prieš gerą dešimtmetį, viename iš taškų, kuriame jis pats dažniausiai lankydavosi ir kuris garsėjo "gera" preke, du jo bičiuliai, nusipirkę pilstuko, netrukus iškeliavo pas Abraomą. Po to įvykio "taško" savininkai labai greitai, nors ir laikinai, savo prekyvietę uždarė, todėl net ir patikrinus ten nebuvo aptikta nieko tokio, kas galėtų kelti įtarimų. Vėliau jie gynėsi tiems dviems pardavę nuodingų svaigalų. Tačiau, anot Liutauro, tokia "taškų" lankytojų gyvenimo baigtis - visai galima. Mat net patys tokių pardavyklų šeimininkai ne visuomet žino, kuo jie prekiauja. Vadinamieji "tiekėjai" kartais gali duoti ir, tarkime, kažkur pavogto ar kontrabanda įgabento skiesto, bet gero spirito, o kitą sykį ir visokio "brudo", netgi mirtinai pavojingo metilo alkoholio. Taip ir būna, kad nuo to pigaus gėrimo vieniems "važiuoja stogas", kitiems - dar blogiau nutinka.
Atpildas per lemtį
Jonavos Sodų gatvės gyventojai įsitikinę, jog tas, kas nuodija kitus, neabejotinai nuodija gyvenimą ir sau. Šiame mieste gyvenantys Laimutė ir Albertas savo šeimos pajamas daugiau kaip prieš dešimtį metų nutarė pasipildyti nelegaliai pardavinėdami degtinę. Jonaviškiai pasakojo, jog anksčiau jie tiesiog brangiau perparduodavo valstybinę, tačiau po kiek laiko tai buvo nebepelninga, todėl ėmėsi "brudo" - pilstuko, kurio kaina gerokai mažesnė, o ir geriančių - netrūksta.
Sodų gatvėje esančiame viename iš daugiabučių gyvenančios šeimos buto durys, galima sakyti, neužsiveria nei dieną, nei naktį. Ir nors žmonės nesyk bausti už nelegalią prekybą svaigalais, šio pelningo "biznio" neatsisako. Kaimynai piktinasi, laiptinė, kurioje šie žmonės gyvena - dvokia, mat neretai pilstuko gėrėjai, išlenkę butelioką tiesiog pirkimo vietoje, čia pat atlieka ir gamtinius reikalus.
Tačiau laimės iš tų pinigų, ką gauna už svaigalus, šie žmonės taip ir nesusikūrė. Greičiau jau atvirkščiai.
Praeityje žinotos kaip tvarkingos ir inteligentiškos šeimos gyvenimas pamažu ritasi žemyn. Žmones ėmė persekioti nelaimės. Netrukus po to, kai pradėjo prekiauti nelegaliais svaigalais, autoavarijoje žuvo jų vyresnysis sūnus Haroldas. Žmonės ir po šiai dienai kalba, kad girtas, o gal ir gabendamas tėvams "prekę", bėgo nuo pareigūnų, nesuvaldė automobilio, tėškėsi į medį.
Užpraeitą vasarą savižudybe gyvenimą baigė ir antrasis sūnus - Mindaugas. Kaip ten iš tiesų buvo, iki galo neaišku, nors žmonės kalba, kad vos dvidešimties sulaukęs vaikinas buvo stipriai įjunkęs į narkotikus.
Patys sutuoktiniai taip pat pamažu praranda žmogiškąjį veidą. Anksčiau bent jau negėrę to, ką dabar pardavinėja kitiems, Laimutė ir Albertas vis dažniau sminga į girtuoklystę, o mėgstančios išgerti kompanijos jų namuose netrūksta. Taip ir degraduoja pamažu.
Teisinga, matyt, liaudies išmintis - su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi.
