Stasys Varneckas
Mokyti sociologai nustatė, kad Lietuvoje nė su žiburiu nerasi penkiolikmečio, kuris bent kartą nebūtų prisilakęs. Lakūnais (iš žodžio "lakti"), anot jų, dažniausiai tampa 10 -11 metų mokinukai - berniukai ir mergaitės. - O aš jau mečiau, - pasigyrė penktokas Petriukas. - Pajutau sopulius širdies plote ir nusprendžiau: žalingas įprotis. Aš ir Vaidui, ir Angelei tą patį sakiau. Jie dar tik antroje klasėje, jiems dar visas gyvenimas prieš akis. Meskite, sakau, varvanosiai, užaugę man ačiū pasakysite. Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis labai gyrė Petriuką ir visiems kalbėjo: - Anskaičių Petriukas - tikras šaunuolis. Jis ne tik pats atsikratė priklausomybės, bet ir kitus moko. Į jį gali lygiuotis ir jaunas, ir senas... Nespėjo Banaitis užbaigti minties - mato sodžiaus gatve kringelius raitantį Petriuko tėvą. - La-la-labas, - pasisveikino vyriausias iš Anskaičių. - Na-na-namo skrendu... - Matau, Anskaiti, kaip tu skrendi, - atsiliepė Banaitis. - Lakūnas! Beveik kosmonautas! O štai tavo Petriukas - tikras šaunuolis. Sakė, daugiau nė lašo. Imk pavyzdį iš vaiko! - Pavyzdį? A, pavyzdį... Gera jam, kai niekas nerūpi, kai smegenų niekas nepudrina. O tas mano gyvenimėlis... Anskaitis nusibraukė ašarą, atsirėmė į tvorą ir pradėjo tokį monologą: - Lengva buvo anais laikais. Jei pristingi, būdavo, duonos kasdieninės, nusiperki porą butelių degtinėlės, išgeri, tuščius butelaičius parduodi ir turi pinigo duonelei. O dabar? Dabar kiti laikai. Duona brangsta, o už stiklo tarą - vis tie patys centai. Net nebežinai žmogus, kiek tų butelių reikia išlenkti, kad nors vienam kepalėliui.... O duonos tai juk reikia... Be duonelės - nė dienelės. Argi ne taip, mokytojau?