Daiva NORKIENĖ
Kad vagims nebėra nieko šventa, žinome. Todėl ir neša iš bažnyčių ką tik spėja ir pakelia: stogo dangą, klozeto dangtį, paveikslą ar brangią senovinę vertybę. Vien tik Vilniuje esantys maldos namai nuostolius jau skaičiuoja tūkstančiais litų.
Tačiau yra šis tas, ko visuomenė nežino ir turbūt nenujaučia: anksčiau ar vėliau pavogtosios vertybės... sugrįžta teisėtiems savininkams. Šventvagiai įkliūva pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. O štai tikrieji Lietuvos Bažnyčios turtai "priverstų aiktelti net Europą", tačiau nei ji, nei mūsų visuomenė jų nepamatys. Mat netgi garsusis Katedros lobynas, eksponuojamas ypatingai saugomame sostinės muziejuje, tėra... kopijos, ir net "ne pačios vertingiausios", o "tikrieji lobiai yra nepalyginti gražesni, pasakiški".
Šiukšliadėžės ir maldaknygės
Vagystės iš maldos namų Vilniuje ir provincijoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Kaimo bažnytvagiai darbuojasi dažniausiai naktimis (mat ten beveik visi visus pažįsta, o bet kokį atklydusį prašalaitį tuoj pastebi pastabi bobutės akis). Būta ne vieno atvejo, kai niekdariai įsiverždavo naktį į kaimo klebonijas, žiauriai sumušdavo ir apiplėšdavo dvasininkus. Vilniuje - viskas priešingai: klebonijos aptvertos, dieną naktį rakinamos. Kai kur tame pačiame pastate gyvena po kelis dvasininkus, dar - guvi ir nesutrinkanti ekonomė (vietoje nestiprios ir dažniausiai senos "kaimiškojo" kunigo šeimininkės). Dažnos Vilniaus bažnyčios pašonėje stovi vienuolynas, taigi naktį bendruomenės saugios: apsigina pačios, apsaugo ir savo turtą bei dvasininkus. Vagių "rojus" sostinėje atsiveria dieną - kai aplink visi užsiėmę savais rūpesčiais ir darbais, o maldos namai plačiai atsiveria lankytojams ir tikintiesiems.
"Akistata" iš Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato gavo pastarųjų poros metų duomenis apie vagystes iš sostinės maldos namų ir apstulbo: tokiu plačiu "prekių" asortimentu niekdarių neaprūpintų net didžiausios bazės ar prekybos centrai. Iš Žvėryne esančios Švenčiausios Mergelės Nekalto Prasidėjimo bažnyčios per du kartus pavogti "Siemens" telefonas ir senovinis "Jono Krikštytojo" paveikslas. Iš Evangelikų reformatų maldos namų - kasos knygos bei apskaitos dokumentai. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia prarado keturis gerus naujus dviračius, benzininį pjūklą ir mažavertį šventojo paveikslą, o nauja Viršuliškių Palaimintojo Jurgio Matulaičio šventovė alkoholikus ir narkomanus nenoromis "sušelpė" varine stogo danga, to paties metalo palangėmis, tualeto šviestuvais, šiukšliadėžėmis, klozeto dangčiu, batų valymosi grotelėmis... Tarp iš bažnyčių pavogtų daiktų minimos netgi šventosios knygos, varpeliai; koks nors Vilniaus nedorėlis dėvi kunigo darbinį kombinezoną ir džinsus, groja dvasininko gitara, savo būstą tikriausiai apšviečia šventintomis bažnyčios žvakėmis, bėdas nuo slenksčio vaiko vogta smilkytuve. Pavogti buities reikmenys bei nusikaltėliai dažniausiai prapuola kaip į vandenį, to brangios senovinės vertybės "linkusios" grįžti pas savo šeimininkus. Paslaptinga tų daiktų galia galite ir netikėti, tačiau "kažkas tokio", nesuvokiamo, vis dėlto yra. Tai, ką Šventojo Mikalojaus bažnyčios klebonas, buvęs VRM kapelionas Edmundas Paulionis įvardijo kaip "dangiškąją apsaugą". Bendroje vagysčių lentelėje nusikaltimai prieš Bažnyčią išsiskiria kur kas aukštesniu išaiškinamumo procentu. O štai šios kelios paslaptingos istorijos turėtų priversti šventvagius susimąstyti.
Operacija "Dailininkai" žlugo per pusvalandį
Šventosios Trejybės cerkvė Vilniuje niekaip neužbaigia remontų: didingas pastatas Aušros Vartų gatvėje stovi apsilaupęs ir neperdažytas, viduje - skliautus siekiantys pastoliai, mat nedidelei bendruomenei tai tikrai sunkoka finansinė našta. Viename maldos namų sparne atidaryta koplytėlė, kurioje ir sutelktas visas bažnyčios turtas bei vertybės. Kaip savo maldos namus gražins po remonto prasiplėtus plotams, bendruomenė rūpinasi jau dabar. Todėl dviem apgavikams cerkvės tarnų pasitikėjimą įgyti buvo visai nesunku. Vieną praėjusių metų rugpjūčio pabaigos penktadienį į cerkvę užsuko du vyriškiai.
- Padėkdie! - rusiškai pasisveikino. - Mes esame jauni dailininkai, turime neblogų minčių, kaip papuošti jūsų bažnyčią. O kas, jei nutapytume šventųjų paveikslų ar nulipdytume kokią skulptūrėlę?
Pajutę cerkvėje tuo metu tarnavusių dviejų vienuolių susidomėjimą, atėjūnai suokė toliau: "Pirma, mes - ne brangininkai. Antra, galime čia viską profesionaliai apžiūrėti ir paruošti, kas kur labiau tiks"... Cerkvės galva šventikas Pavlas Jachimesas OSBM tuo metu buvo išvykęs į Ukrainą, tad tikėjimo broliams teko spręsti patiems. Vienuoliai nutarė: tegul dailininkai ateina pirmadienį ir imasi darbo. Taigi jau po poros dienų melagiai ėmėsi įgyvendinti kruopščiai apgalvotą planą. Vienuoliams matant vaikštinėjo pasieniais, kažką "matavo", tarėsi, kalbėjosi apie paveikslus ir eskizus. Pasitikėdami "dailininkais", vienuoliai leido jiems šmirinėti netgi po zakristiją. Apgavikai turėjo gražaus laiko nuspręsti, kas vertinga ir ką kuris čiups vienuoliams nematant. Sulaukę, kol pastarieji trumpam pasišalino, "dailininkai" griebė senovinę 6 000 litų vertės ikoną su atsidarančiomis durelėmis, paauksuotą senovinį kryžių, gintarinį kryžių bei gintarinį Šventosios Mergelės Marijos paveikslą ir (per klaidą) gražų, tačiau mažavertį gipsinį kryžių.
Dvasininkas Pavlas "Akistatai" pasakojo:
- Kai parėjo vienuoliai, nusikaltėlių ir pėdos buvo ataušusios. Tačiau broliai nesutriko: tuoj bėgte į Pilies gatvę, meno dirbinių ir antikvariato turgelį. Dar iš tolo pamatė "dailininkus", iš po skverno kažką rodančius vietiniam perpardavėjui. Netoliese kaip tik stovi viena užsienio ambasada, tad vienuoliai kreipėsi į ten budėjusį policininką.
Po akimirkos vagys buvo sugauti, bažnyčios turtas grįžo į savo vietą, o miesto policija pasidėjo pliusą - išaiškinti net du nusikaltimai. Mat vienas vagių, 23 metų pastovios gyvenamosios vietos neturintis Marius Bogačenka, prieš kurį laiką kitoje bažnyčioje pavogė "Siemens" telefoną.
Su šventais sakramentais - nejuokauti!
Į Kalvarijų gatvėje esančią cerkvę įjunko lankytis varganai atrodantis žmogus. Pasėdi, pasižvalgo, tylomis pasimeldžia ir vėl išeina. Jaunas gailestingas kunigas Vladimiras Seliavka pamanė: "Štai kur pamaldus vargdienis! Duok, Dieve, jam sėkmės". O kai tas vargdienis pasisakė norįs krikštytis, dvasininkui net širdį suspaudė. "Benamis aš! Neturiu pinigų, bet noriu nors pasikrikštyti", - guodėsi žmogelis. Ir visas nušvito, kai cerkvėje prižadėjo Krikšto sakramentą atlikti nemokamai. Skirtą dieną atėjo vargšas į maldos namus, susigūžė ant suolo ir laukia, kol vienuolis atliks svarbius reikalus. Į benamius Vilniaus maldos namuose jau senokai žiūrima kaip į potencialius vagis (patirtis išmokė atsargumo), tačiau krikštytis atėjęs vargšas kurį laiką buvo paliktas be dėmesio. Tuo žmogelis ir pasinaudojo: dvasininkui ruošiantis krikšto reikmenis, tylutėliai prislinko prie sienos, nukabino senovinę ikoną ir - pro duris.
Logiškai mąstant, nusikaltėlis kurį laiką turėjo nuo apvogtųjų laikytis kuo toliau. Tai jis ir darė - patraukė vogti kitur. Tačiau tarsi kokios nematomos jėgos vedamas po poros dienų atsliūkino į Šventosios Dvasios vienuolyną miesto centre, priklausantį tai pačiai stačiatikių bendruomenei. Įlindo į vienuolės celę, nukabino nuo sienos ikoną ir jau ruošėsi dingti. Bet tą pat akimirką jį sučiupo budrių seserų iškviesta pagalba. "Aha!" - palingavo galva kunigas V. Seliavka, atpažinęs nepakrikštytąjį. Šiandien benamis valdišką duoną kerta kolonijoje.
Gaudo ir šaudo
Kai 1991- 1997 metais buvo statoma naujoji Viršuliškių bažnyčia, žemai nuleistais šlaitais stogas buvo uždengtas brangia varine skarda. Variu tviskėjo bažnyčios langų palangės, laidojimo biuro, netgi elektros transformatorinės stogai ir atbrailos, dalis bažnyčios sienų, durų slenksčiai. Statytojai net nepagalvojo, kad ne šiais laikais tokia brangi puošmena, ir visos apylinkės metalo vagims tuo suteikė daug rūpesčių. Nuo tos dienos Viršuliškių vagys nebegalėjo ramiai miegoti: naktimis prie neaptvertos nesaugomos bažnyčios vilko kopėčias, karstėsi stogais, o rytais bažnyčios bendruomenė su apmaudu stebėdavo vis didėjančias stogo skyles ir skaičiavo tūkstantinius nuostolius. Transformatorinė visai "nupliko", viena siena - irgi, dingo kelios palangės, žemiau esantys stogo lakštai. Bendruomenė įsižeidė ir vieną naktį paliko bažnyčioje nakvoti pečiuitus sargus. Ne veltui: vagis sėkmingai sučiupo ir atidavė policijai į rankas. Varines palanges bažnyčios vadovas įsakė nuimti, kad negundytų ilgapirščių, ir pakeisti tos pačios spalvos skardinėmis. O stogą, kur dar likę tūkstančiai kvadratinių metrų vario, bendruomenė patikimai saugo. Pakako žurnalistei sekmadienio pavakare privačiu automobiliu nuvykti į Viršuliškes ir zakristijono pasiteirauti apie bažnyčios nuostolius ir ar dar liko nepavogtos varinės skardos, kai grįžtant "prilipo" paslaptingi ratuoti sekliai. Neabejojame, kad žurnalistę nuo vagių kenčiantys žmonės palaikė nusikaltėlių siųsta žvalge.
Bažnytininkams nusikaltėlius gaudyti padeda ir antikvariatų darbuotojai. Vilniaus senamiestyje esančio prabangaus antikvariato "Senasis kuparas" savininkė Aura Žukovienė "Akistatos" žurnalistus apstulbino kruopščiai vedamu bažnyčių vagysčių registru. Antikvarės kompiuteryje informacijos apie visoje Lietuvoje įvykdytas tokio pobūdžio vagystes buvo sukaupta daugiau nei mes gavome iš policijos! Pasirodo, į pareigūnus apvogti antikvarai, dvasininkai linkę nebesikreipti, tarpusavyje greit susižino ir ilgapirščius gaudo patys. Po Vilnių nuolat siaučia senovinių vertybių vagių brigados, apie kurių veiklą ir gyvenimą verslininkai žino geriau nei pareigūnai. Pasirodė, vertybių vagys sukasi tarytum rate: vienoje parduotuvėje vagia, neša į kitą parduoti. Arba paveikslas, žvakidė, monstrancija iš bažnyčios po valandos ar pusvalandžio jau keliauja į antikvaro saloną. Keliuose salonuose mums prisipažino: žinomai vogtus daiktus (mat buvo siūlomi už labai pigią kainą) verslininkai nupirko tik tam, kad netrukus grąžintų teisėtiems savininkams. Mat vagies sulaikyti patys negali, su policija prasidėti nenori ("Užtampys kaip liudininkus po teismus, užkankins akistatomis ir protokolais"), todėl eina lengviausiu keliu. Po valandos ar pusvalandžio dažniausiai pasirodo ir koks bažnyčios atstovas, kuriam antikvarai ir atiduoda pirkinį.
Mūsų kalbinti dvasininkai apie antikvarus buvo kuo geriausios nuomonės. A. Žukovienė papasakojo, kaip kartą pati su kolegomis po Vilniaus senamiestį gaudė nusikaltėlius, į kuriuos "teko netgi pašaudyti dujiniu pistoletu". Persigandę vagys senovines vertybes sugrūdo... į kanalizacijos šulinį, tačiau vis tiek buvo sučiupti, ištardyti ir atiduoti teisėsaugai. Tiesa, pasitaiko ir tokių nusikaltėlių, kurių antikvarams pasidaro gaila. Kartą "Sanctos" antikvariate vienas pavogė senovinį dirbinį ir už pusvalandžio atnešė atgal: "Pirkite iš manęs už dešimt litų!" Jam buvo nesvarbu, ar darbuotojai sulaikys ir atiduos teisėsaugai. Sakė, kolonijoje bent pavalgysiąs. "Aš mirštu badu!"- sakė žmogelis, ir darbuotojos savą daiktą nupirko nemurmėdamos.
O lobiai - "žemės banke"
Labiausiai kenčianti nuo vagių - Šventojo Mikalojaus bažnyčia. Jos klebonas, buvęs Vidaus reikalų ministerijos kapelionas Edmundas Paulionis "Akistatai" sakė, jog po kiekvieno tokio įvykio būna labai skaudu, tačiau ne dėl finansinės prarastų daiktų vertės. Per pastaruosius metus čia vidury dienos buvo pavogta senovinė auksinė, nusagstyta brangakmeniais krikšto ampulė, kurios vertė - 10 000 litų. Dar perpus pigesnis - senovinis kryžius. "Tai pašventinti daiktai, kurie turi tarnauti žmonėms kaip pažintinės priemonės, todėl praradus būna ypač skaudu", - tvirtino žinomas dvasininkas.
Į žurnalistės klausimą, ar šie turtai vėliau nebuvo rasti, E. Paulionis atsakė, jog atsirado. Ampulę policija rado viename šalia esančiame antikvariate. Teisėtam šeimininkui teko vertybę atpirkti už dešimt litų. Tačiau E. Paulionis nenorėjo sutikti, kad tai, ką mes matome Lietuvos bažnyčiose, yra turtai.
- Apie tai visai nenoriu kalbėti, tačiau jeigu klausiate... Lietuvos Bažnyčia yra labai turtinga. Tačiau niekas kol kas tų vertybių tikrai nepamatys. Kaip nematė šimtmečius. Saugotis išmokė ir sovietmetis, tikruosius lobius saugo "žemės bankas.
Žemės banku dvasininkas pavadino požemių slaptavietes.
Dvasininkas buvo labai paslaptingas, tačiau kai ką mus vis dėlto atskleidė:
- Tikrieji lobiai atsiras ir bus panaudoti tik tada, kai labai reikės. Tai, ką jūs matote bažnyčiose, yra viso labo vertybių kopijos. Arba dalykai, kurių nei pavogsi, nei išneši - neturėsi kur padėti, kam parduoti.
E. Paulionis vienam muziejui prieš dešimtmetį atidavė saugoti Šventojo Luko skulptūrą, kurios kaina tokia, jog "būtų galima pastatyti naują bažnyčią". Ši skulptūra niekada nebuvo naudojama Šv. Mikalojaus bažnyčioje, tačiau po to, kai apie jos egzistavimą paskelbė spauda, skaudančia širdimi vertybę teko perleisti į kitas rankas. Dėl saugumo. Lietuvos bažnyčios apeigoms dažniausiai naudoja auksuotus Rytų šalyse pagamintus dirbinius, kurie gražiai atrodo, tačiau verti "tik šimtų ar tūkstančių", bet ne milijonų.
- Lietuvos policija, jei nuo dabar bus gerai finansuojama, 1995 metų lygį pasieks tik po 15 metų, - įsitikinęs buvęs VRM kapelionas. - Bažnyčią, kaip ir daugelį mūsų, saugo Dievas.
