Albertas ONIŪNAS
Užvakar Tauragės rajono Sakalinės kaimo kapinaitėse palaidotas trejų metukų Ovidijus Auktūnas, kurį nudūrė motina Vida Auktūnienė (33 m.). Į paskutinę kelionę vaiką palydėjo tėvas, būrys giminaičių ir evangelikų-liuteronų kunigas. Motina žudikė suimta, nors taip pat ketino dalyvauti laidotuvėse. Kita V. Auktūnienės auka, keturiolikmetė dukra Laura, kuri taip pat buvo subadyta peiliu, po operacijos gydoma Raseinių rajono centrinėje ligoninėje. Laimei, mergaitės gyvybei pavojus negresia.
"Parazitka"
Tauragės priemiestyje Tauruose, šalia buvusio karinio miestelio, gyvena Ona Pudžiuvėlienė. Ji išaugino tris dukras. Vyriausioji, Regina Kolbergienė, mirusi, vidurinioji, Vida Auktūnienė, suimta, tad namuose liko tik jaunėlė. Pasak O. Pudžiuvėlienės, Vida yra tikra "parazitka". Nuo vaikystės buvo labai nervinga, kiek paaugusi ėmė gerti, valkatauti. Kaune baigė profesinę mokyklą, tapo siuvėja, tačiau mieste "neužsikabino" ir grįžo Tauragėn, pas motiną. Valkatavo toliau, kol susipažino su tokiu Zaltriškių kaime gyvenančiu Auktūnu. Pagimdė tris vaikus: Laurą (14 m.), Tomą (13 m.) ir Ovidijų (3 m.). Iš pradžių Auktūnų bendras gyvenimas klostėsi neblogai, tačiau bėgant metams Vida prisiminė senąjį savo gyvenimo būdą. Prisigėrusi išeidavo iš namų ir negrįždavo savaitėmis. Trynėsi Tauragės skveruose su "bomžais" ir gėrė pilstuką iki pamėlynavimo. Kai neturėdavo pinigų, reikalaudavo iš motinos. Jei senoji O. Pudžiuvėlienė neduodavo, sukeldavo skandalą. Kartą ji nulaužė televizoriaus stalelio koją ir ja išmalė kelis motinos namo langus. Negavusi ko norėjo, Vida dažnai susipjaustydavo venas. Motina bandė įkalbėti Vidą kreiptis į gydytojus, bet ši nereagavo.
Valkata
Kai Vidai ateidavo valkatavimo ir gėrimo periodas, jos vyras Auktūnas taip pat imdavo gerti (gal iš nevilties?), todėl vaikai likdavo vieni. Kartais juos prižiūrėdavo tėvo sesuo Rūta Buivydienė, kartais Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, radę vaikus vienus, nuveždavo į globos namus "Šaltinėlis". Laura Auktūnaitė nuo gimimo turi kalbos ir klausos sutrikimų, todėl jai reikalinga nuolatinė globa. Ilgainiui mergaitė buvo apgyvendinta Skaudvilės specialiojoje mokykloje- internate. Tomas, motinai geriant nuo mažų dienų įprato keliauti pas močiutę, o kiek paūgėjęs ir visai ten pasiliko. Su motina pabendraudavo tik retkarčiais, o kartu gyventi kategoriškai atsisakė - labai jos bijojo.
Baimė
Tuo tarpu vyresnioji Vidos sesuo Regina Kolbergienė susipažino su ten pat, Tauruose, gyvenusiu Antanu Petrošiumi (45 m.) ir abu išvažiavo gyventi į Raseinių rajoną, Užkalnių kaimą, mat Tauruose darbo nebuvo, o tuometiniame Kryžkalnio tarybiniame ūkyje galėjo dirbti abu. Bet vėliau ūkis iširo ir R. Kolbergienė su A. Petrošiumi liko bedarbiai. Į aštuonbutį Užkalniuose aplankyti sesers dažnai atvažiuodavo Vida. Per tuos apsilankymus ji dažnai prisigerdavo, o kartą su peiliu užpuolė vietinę moteriškę Reginą N. Laimei, peilis pataikė moteriai į krūtinkaulį, tad ji rimtesnio sužalojimo ar net mirties išvengė. Tąsyk nebuvo jokio rimtesnio konflikto, tiesiog Vida jau buvo įpratusi girta stverti peilį ir švaistytis į kairę ir į dešinę. 2000-ųjų lapkritį Regina Kolbergienė mirė nuo vėžio. Jau per laidotuves Vida prilipo prie sesers sugyventinio ir vaikštinėjo įsikibusi jam į parankę. Po laidotuvių Vida, daug negalvojusi, susikrovė krepšį, paliko Auktūną ir atvyko į Užkalnius, pas Antaną Petrošių. Kiek suglumusiam vyriškiui Vida ultimatyviai pareiškė: "Dabar aš su tavim gyvensiu". Jau pirmojo bendro "sugėrimo" metu, kai Antanas kažką ne taip pasakė, Vida smeigė peilį į stalo vidurį ir pareiškė, kad jei bendro gyvenimo nebus, Antano laukia mirtis. A. Petrošius jau šiek tiek pažinojo Vidą, tad suprato, kad grasinimas tikrai nėra tuščias. Žmogus nejuokais išsigando, tačiau bėgti nuo naujosios sugyventinės kažkodėl nenorėjo, nors visa plati jo giminė (6 broliai) įkalbinėjo taip pasielgti. Vidos giminaičiai buvo pašiurpę - kaip ji drįso atsigulti į dar šiltą mirusios sesers lovą? Tačiau Vidai tai buvo nesvarbu.
Vilkė
Praėjusių metų viduryje A. Petrošius su dviem durtinėmis žaizdomis pilve atsidūrė ligoninėje. Žmogus buvo stipriai nukraujavęs, tad medikai vos išgelbėjo jam gyvybę. Paklaustas, kas jį subadė, A. Petrošius atsakė, kad kažkokie atvykėliai. Tik savo giminaičiams vėliau prisipažino, kad tai Vidos darbas. Tada žmogus jau paniškai bijojo sugyventinės - sugrįš iš kalėjimo ir papjaus galutinai, todėl net minties neturėjo policijai rašyti pareiškimą dėl sužalojimo. Tuo tarpu Vida kaime irgi visiems pasakojo apie kažkokius mafiozius nuo Skaudvilės, šitaip žiauriai subadžiusius jos Antaną. Bijojo Vidos ir Užkalnių žmonės, pakrikštiję moterį Vilke. Kai toji Vilkė girta naktį išeidavo į kaimą, į šalis sprukdavo visi girtuokliai. Aukšta, susikūprinusi, ilgi, seniai plauti plaukai, žvilgsnis - iš padilbų, akys paklaikusios, kumštyje stipriai suspaustas virtuvinis peilis, elgesys - neprognozuojamas. Tikra giltinė žmogaus pavidalu. Pastaruoju metu, kai Vida užgerdavo, sugyventinis dingdavo iš namų ir kurį laiką glausdavosi pas giminaičius Tauragėje, nes bijojo būti nužudytas. Tačiau blaiviais savo gyvenimo laikotarpiais Vida niekuo nesiskyrė nuo kitų - jokios agresijos, buvo pakankamai darbšti, namuose būdavo švaru, patalynė - balta, nes tai ne toks jau dažnas reiškinys aštuonbučiuose "zombynuose".
Pasitaisė?
Praėjusių metų pabaigoje Vida tvirtai nusprendė susigrąžinti jau trečią kartą iš jos atimtus vaikus. Ėmė dažnai lankytis Nemakščių seniūnijoje ir liedama gausias ašaras pasakojo, kaip yra pasiilgusi vaikų. Darbuotojai, apsilankę V. Auktūnienės bute, rado viską gražiai sutvarkyta, maisto. Gudrioji Vida parodė seniūnijos darbuotojams svetimą malkinę, pilną malkų - žiemą esą vaikams čia nebūsią šalta. Taip gimė Nemakščių seniūno pasirašytas raštas Tauragės vaikų teisių apsaugos skyriui, kuriame konstatuota, kad Vida Auktūnienė pasitaisė. Vidos motina Ona Pudžiuvėlienė ant kelių klaupėsi prieš Tauragės VTAS darbuotojas ir prašė vaikų dukrai negrąžinti - kas kas, o motina tikrai žinojo, ko vertas Vidos "pasitaisymas". Vis dėlto nuspręsta vaikus grąžinti, o jų tėvui, dabar gyvenančiam su kita moterimi, tėvystės teises apriboti. Taip praėjusių metų gruodį mažasis Ovidijus ėmė gyventi pas motiną. Savaitgaliais į Užkalnius iš Skaudvilės atvykdavo ir Laura. Tik Tomas liko gyventi pas močiutę. O. Pudžiuvėlienė buvo teisi, netikėdama dukros gerais norais - jau šiemet atvažiavusi į Tauragę Vida reikalavo iš motinos pinigų, o jų negavusi pavogė pasą, kurį užstatė Užkalniuose vienai moteriai už 80 litų. Pinigus, žinoma, pragėrė.
Žagintojas...
Iki tragedijos likus keletui dienų, Vida eilinį kartą pasigėrė. Savaitgaliui atvykusios Lauros atgal į Skaudvilę nebeišleido, nes motinai geriant kažkas turėjo prižiūrėti Ovidijų. Sugyventiniai apsilankė Tauragėje, pas Vidos motiną, vėliau kartu išvažiavo. Bet netrukus A. Petrošius grįžo pas O. Pudžiuvėlienę ir pasakė, kad susivaidijo su Vida. Žmogus pasiliko nakvoti Tauragėje, Vida grįžo namo viena ir girta. Tikslus tragedijos laikas kol kas nenustatytas, bet tai turėjo įvykti tarp 21 ir 23 valandos. Tada Vidai ėmė vaidentis. Ovidijus staiga tapo suaugęs ir pasenęs, jis prasisagstė kelnes ir puolė Vidą ketindamas išžaginti. Tada ji Ovidijų prismaugė, čiupo peilį ir penkis kartus dūrė. Mažiausiai du smūgiai - į kaklą ir į širdį - buvo mirtini. Sudorojusi mažylį, motina atsisuko į Laurą. Jai pasirodė, kad mergaitei staiga iki žemės užaugo plaukai, o žvilgsnis tapo panašus į raganos. Vida dukrai dūrė 9 kartus, kol sulūžo peilis. Mergaitės drabužiai kiaurai permirko krauju. Paklaikusi motina čiupo ją už pakarpos, išsivedė laukan ir ėmė klajoti po kaimą. Kai galop paleido, Laura parbėgo namo. Vida nuėjo pas gretimame aštuonbutyje gyvenančią draugę Nijolę Gražinskienę ir pasigyrė, ką padariusi, pademonstravo peilį. Moteriškė nepatikėjo ir sėdo kartu su Vida gerti.
Keliolika minučių po vienuoliktos į V. Auktūnienės butą, nešinas buteliu, pasibeldė toks Arūnas Česynas. Vyrukas iškart pamatė krauju paplūdusią Laurą. Mergaitė sėdėjo ant lovos ir lingavo pirmyn bei atgal. Paklausta, kas atsitiko, ji pasakė, kad mama nudūrė broliuką ir subadė ją. Tik tada A. Česynas pastebėjo, kad ant tos pačios lovos guli negyvas Ovidijus su pasibaisėtina žaizda kakle.
Socialiniai impotentai
Praėjo gera valanda, kol sukilę aštuonbučių gyventojai, tarp kurių blaivių beveik nebuvo, vargais negalais pranešė apie tragediją policijai. Atvykę pareigūnai iškart sulaikė besišlaistančią V. Auktūnienę. Laura buvo skubiai išgabenta ligoninėn. Laimei, jos žaizdos gyvybei buvo nepavojingos, tik vienos rankos kraujotaka sutrikusi, todėl kitą dieną ją operavo iš Kauno atvykę chirurgai.
Apklausos pas Raseinių rajono vyr. prokurorą metu V. Auktūnienė puikiai prisiminė, ką padariusi, nupasakojo savo matytas haliucinacijas. Per parengtinį tardymą jai bus skiriamos ambulatorinė ir stacionari psichiatrinės ekspertizės. Nuvesta į rajono apylinkės teismą, V. Auktūnienė prašė teisėjos jos nesuimti, nes ketinanti dalyvauti Ovidijaus laidotuvėse. Tačiau teisėja pamačiusi Ovidijaus kūnelio nuotraukas iš įvykio vietos, apsisprendė nedelsdama - leido suimti žudikę dviem mėnesiams, kiek ir prašė prokuroras.
Įvykis ne tik sukrėtė Raseinius ir visą Lietuvą, bet ir dar kartą parodė socialinių darbuotojų, kurių pareiga - prižiūrėti panašias šeimas, tarnybinę impotenciją. Nemakščių seniūnijos darbuotojai sakosi šeimą stebėję, tačiau V. Auktūnienė registruota Tauragėje, tad šios rajono Vaikų teisių apsaugos skyrius priimdavo visus sprendimus. O Tauragės vaikų globotojai remiasi seniūnijos raštu, kad pas V. Auktūnienę viskas gerai. Niekas nesistengė ir todėl neįžvelgė tikrojo V. Auktūnienės veido, nors buvo akivaizdu, kad vaikas jai reikalingas tik dėl pašalpos. Moterys iš Tauragės VTAS, atidavusios vaiką žudikei į rankas, nejaučia jokio sąžinės graužimo...
