Remigijus RAINYS
Nors oficialiai pranešama, kad naujasis Čečėnijos prezidentas Alu Alchanovas surinko per 70 procentų visų rinkimuose dalyvavusių šios respublikos gyventojų balsų, tačiau atrodo, jog nesutinkantieji su eilinio Maskvos statytinio atėjimu į valdžią griebėsi naujų teroro aktų. Vos išrinktas prezidentu, buvęs respublikos vidaus reikalų ministras suskubo kartoti Kremliaus ne kartą skelbtas idėjas. A. Alchanovas tikino norįs atkurti Čečėnijoje ekonomiką ir socialinę gerovę, tikino esąs už taikų ilgus metus tebesitęsiančio konflikto baigtį, tačiau atmetė galimybes vesti derybas su ginkluotų sukilėlių formuočių lyderiais. Protestuodami ne tik prieš naujai išrinktą prezidentą, bet ir prieš visą Rusijos politiką šiame nepriklausomybės siekiančiame regione, čečėnų kovotojai pagrindines savo teroristines operacijas perkėlė už savo respublikos ribų. Blogiausia, kad dėl to kenčia niekuo dėti žmonės. Rusijos visuomenė dar nespėjo apraudoti žuvusiųjų "juodųjų našlių" - savižudžių susprogdintuose dviejuose keleiviniuose lėktuvuose (savižudėms susprogdinus užtaisus lėktuve "Tu-134", skridusiame į Volgogradą, ir "Tu-154", turėjusiame nusileisti Sočyje, žuvo visi jais skridę žmonės), o pačioje Maskvoje jau nugriaudėjo naujas galingas sprogimas. Šį kartą "juodoji našlelė", apsijuosusi sprogmenų prikimštu diržu, ketino prasibrauti į Rygos metro stotį, tačiau tarpduryje išvydusi policininką pasuko atgal į minią ir paspaudė "pragaro mašinos" sprogdiklį. Ant savęs teroristė nešiojosi 1 kilogramą sveriantį sprogmenį, į kurį buvo prikaišiota vinių ir varžtų. Per sprogimą prie įėjimo į metro žuvo 10 ir sužeistas 51 žmogus. Atsakomybę už sprogimą, kaip ir lėktuvų susprogdinimo atveju, prisiėmė ta pati grupuotė - "Islambulio brigados", siejama su pasauliniu "Al Qaedos" teroristų tinklu. Rusijos spaudoje pasirodžius pranešimams, jog į šalies sostinę prasmuko keturios "juodosios našlės", iš kurių dvi žuvo sprogdindamos lėktuvus, o viena - prie metro, maskviečiai gyveno kone ištikti šoko, kas akimirką laukdami dar vieno kruvino išpuolio.
Tačiau su naujųjų mokslo metų pradžia, kuri sutapo su "pirmojo Čečėnijos karo" pradžios dešimtmečiu, separatistai "pasveikino" visai kitoje Rusijos pusėje - automatais ir granatsvaidžiais ginkluoti kaukėti teroristai užgrobė mokyklą su į Rugsėjo 1-osios iškilmes susirinkusiais vaikais, jų tėvais bei mokytojais Šiaurės Osetijos Beslano mieste. Mokyklos užgrobimo metu žuvo 8, o 4 žmonės sužeisti. Įsiveržėlių rankose atsidūrė nuo 300 iki 400 įkaitų. Jau pirmąją dieną nukautas ir vienas teroristas, tačiau mokykloje užsibarikadavę užpuolikai pareiškė, kad už kiekvieną sužeistą jų grupės narį bus sušaudyta po 20, o už nužudytą - po 50 įkaitų. Smogikai ne tik užminavo mokyklos pastatą, bet ir prisidengė gyvu skydu - mokyklos languose sustatė vaikus. Teroristų reikalavimai - paleisti į laisvę Ingušijos jėgos struktūros pastatų šturme dalyvavusius asmenis ir išvesti rusų kariuomenę iš Čečėnijos Respublikos. Derėtis jie sutiko tik su Šiaurės Osetijos ir Ingušijos prezidentais bei žinomu vaikų gydytoju Leonidu Rošaliu, kuris prieš dvejus metus tarpininkavo valdžios pareigūnų ir miuziklo "Nord Ost" įkaitų dramoje.
Daugelis politikos apžvalgininkų neabejoja, kad naujas smurto proveržis - tai karinės politikos, kurią Rusija atkakliai vykdo Čečėnijoje, padariniai. Toks bandymas spręsti politines problemas jėga veda į aklavietę ir tik dar labiau gilina Kaukazo krizę. Daugelis čečėnų, kurie beveik visi išpažįsta musulmonų tikėjimą, nesutinka gyventi valdomi Rusijos, o pastaroji atkakliai atsisako suteikti jiems nepriklausomybę. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusijos vadovai baiminosi, kad jei Čečėnija taps nepriklausoma, tai ir kiti Rusijos regionai bandys atsiskirti. Todėl Maskva sudarė sutartis dėl gerokai išplėstos autonomijos su tokiais regionais kaip, pavyzdžiui, Tatarstanas, tačiau nusprendė kariauti su čečėnais. Tikėdamiesi greitos ir nesunkios pergalės, rusai įsivėlė į jau dešimtmetį trunkantį kruviną konfliktą.
Stebėtina, jog ir dabartiniai šalies strategai kartoja tas pačias klaidas, kurias "Kaukazo karuose" darė jų pirmtakai dar XIX amžiaus pradžioje, kai Rusijos kariuomenė nušlavė nuo žemės paviršiaus čečėnų kaimus ir visame regione pristatė tvirtovių. Tačiau čečėnai griebėsi ginklo ir kariavo ištisą ketvirtį amžiaus. Neįvertindami šios tautos rusai visuomet griebiasi totalinio puolimo politikos, kuri vietiniams žmonės nepalieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik griebtis ginklo. Šį teiginį puikiai iliustruoja ir Antrojo pasaulinio karo metais Josifo Stalino įsakymu įvykdyta netikėta masinė čečėnų deportacija į Kazachstaną, iš kurio jiems buvo leista sugrįžti tik diktatoriui mirus. Nenuostabu, jog daugelį dešimtmečių žeminta tauta su savo skriaudikais kovoja taip įniršusi.
Po pirmojo Čečėnijos karo, pradėto dar prezidento B. Jelcino laikais ir pasibaigusio 1996 metais, kai daugelyje mūšių iškamuota ir sumušta Rusijos armija pasirodė esanti nepajėgi užtikrinti net Grozno saugumo, buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią čečėnams 5 metus buvo garantuota savivalda ir tam tikra autonomija, į jų pasipriešinimo gretas įsiliejo arabų modžahedai, kurių daugelis buvo islamistų radikalai, nepripažįstantys jokių nuolaidų, vietinių lauko vadų formuotėse gerokai padaugėjo tik sau naudos siekiančių samdinių iš užsienio. Po 1999 metais lauko vado Š. Basajevo įvykdyto reido į Dagestaną, tikintis ir ten paspartinti sukilimą, bei kiek vėliau įvykdytų gyvenamųjų namų sprogdinimų, kuriuose žuvo daugiau nei 300 žmonių, rusai vėl pasiuntė kariuomenę į Čečėniją ir prasidėjo iki šiol tebesitęsiantis antrasis Čečėnijos karas, kuriame nėra fronto linijos, nes gailesčio nepažįstantys čečėnų kovotojai, kurių grupuotes sudaro ne tik vyrai ar vos ginklą sugebantys pakelti vaikai, bet ir moterys, sugeba netikėtai smogti pačiuose netikėčiausiuose priešo teritorijos objektuose.
