Mantas Lideikis
Kad medus ne tik maistas, bet ir vaistas, žinota dar žiloje senovėje. Medumi gardinti įvairiausi patiekalai, iš jo darytas ir svaigusis gėrimas - garsusis lietuviškas midus. Taip pat šis nuostabus bičių produktas naudojamas įvairiausioms ligoms gydyti. Tiek liaudies, tiek ir tradicinė medicina savo reikmėms vartoja įvairiausius bičių produktus - medų, vašką ir netgi pačius bičių nuodus. Todėl nenuostabu, kad bitė - vienas labiausiai gerbiamų vabzdžių. O žodis "bičiulis" kilęs kaip tik nuo bitininkų tarpusavio bendravimo ir pažymi labai gerą, draugišką ir nuoširdų žmogų. Tačiau kitokie bitininkai ir negali būti, mat antraip medų matytų kaip savo ausis. Bitė kaip niekas kitas puikiai sugeba jausti, ar prieš ją geras žmogus, ar piktas priešas. O toks medaus nepakopinės.
Ir grožiui, ir sveikatai
Tie, kas laiko bites ir moka su jomis rasti bendrą kalbą - turi neišsenkamos sveikatos šaltinį. Didžioji dalis bitininkų iš tiesų beveik niekada nesužino, kas tai yra sunkios ligos ir kiti negalavimai. Kalbama, jog bitininkystė - tai vienas iš sveikos ir žvalios senatvės bei ilgaamžiškumo receptų.
Kadangi bitės laikomos gamtoje, visą pavasarį, vasarą ir netgi rudenį nuo savo avilių nesitraukiantis bitininkas turi puikią progą praleisti gryname ore, kvėpuoti aromatizuotą žiedų, medaus bei žiedadulkių orą. Sakoma, jog darbas prie bičių, aplinka, ramybė ir netgi vienas kitas įgėlimas gali atstoti ištisas dienas, praleistas sanatorijoje.
Medus nuo senovės naudotas gydyti įvairiausioms ligoms - gerklės infekcijoms, kosuliui, votims, taikytas kaip dezinfekcinė priemonė žaizdoms prižiūrėti. Senovės kinai pastebėjo ir tokias medaus savybes, kaip skausmo malšinimas ir troškulio slopinimas, o mokslinės medicinos tėvu laikomas senovės Graikijos gydytojas Hipokratas rašė, kad medus tinka skatint atsikosėjimą, varo šlapimą. Medus yra nepamainomas pagalbininkas ir kosmetologijoje.
Bitininkystė tapo gyvenimo būdu
Daugelį metų bites laikantis ir medų kopinėjantis 73 metų amžiaus Petras Meškauskas vis dar nestokoja jaunatviškos energijos ir žvalumo. Aštuntą dešimtmetį ant pečių kraunantis vyras pats renčia namą prieš 5 metus Šašių kaime (Radviliškio raj.) įsigytoje sodyboje ir ne tik kad nesiskundžia sveikata, bet dar jos galėtų paskolinti net ir jaunesniems. Ir, žinoma, laiko bites - apie penkias dešimtis avilių. Apie darbščiąsias medaus nešėjas P. Meškauskas, susėdus sode po obelimis, gali pasakoti be galo be krašto. Ir klausytis pašnekovo labai įdomu, nes milžinišką patirtį turintis bitininkas randa apie ką papasakoti.
Prieš kelerius metus savo bityną į Šašius perkraustęs Petras - bitininkas iki kaulų smegenų. Anksčiau Kauno rajone Kulautuvoje gyvenęs vyras, išėjęs į pensiją, su dešimčia metų jaunesne žmona nutarė įsikurti arčiau savo gimtinės, taip pat Radviliškio rajone, visai netoli dabartinės jų gyvenamosios vietos esančio Šašelių kaimo.
"Bičių priežiūra, tai darbas be išeiginių dienų. Pavasarį, vasarą niekur negali toliau išvykti - būtina žiūrėti, kas vyksta aviliuose, budėti", - tokiais žodžiais savo kasdienybę apibūdina bičių šeimininkas.
P. Meškauskas prisimena, jog bites laikęs dar jo senelis. Vėliau porą bičių šeimų įsiveisė ir tėvas, tačiau paties Petro bitininkystė iš pradžių nežavėjo. Būdamas vaikas netgi bijojo šių vabzdžių - žinoma, dėl jų skaudžių įgėlimų. Tačiau ilgainiui, silpstant tėvo sveikatai, teko jam padėti prižiūrėti biteles ir taip pamažu prabudo pašaukimas būti bitininku. Šiandien P. Meškauskas jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be bičių ir bityno, nors ir pripažįsta, jog biteles "ganyti" - labai nelengva, reikia didelės kantrybės.
Petro ir jo žmonos Vitalijos žodžiais, sudėtinga šiandien parduoti bitelių prigamintą naudą - tiek medų, tiek pikį. Negelbsti netgi ir tai, kad Petras priklauso Lietuvos bitininkų draugijai - parama iš ten menka. Tačiau tai nė kiek nesumenkina šeimininko meilės šiems nepaprastiems vabzdžiams.
V. Meškauskienė pasakoja, jog netgi kai bitė įgelia, vyras šypsosi ir sako, kad visiškai nepyksta - taip jis myli savo augintines. Kitaip negali ir būti - nes tik kantrus ir gero, ramaus būdo žmogus gali tikėtis tapti geru bitininku. Mat nuolat - apeinant avilius, kopinėjant medų, renkant spiečių - tenka patirti įgėlimų, kartais ir ne po vieną. Bitininkas prisimena, jog vien kartą buvo sugiltas ne mažiau kaip dvidešimties bičių. Tačiau per daugelį metų įprato ir pats, prisitaikė ir organizmas - įgėlus bitei pažeista vieta net nebepatinsta.
Bitelių visuomenėje - savi įstatymai
Vienoje šeimoje gali būti net iki 30 tūkstančių bičių. Šeimyna dažniausiai turi vieną motinėlę, nors labai retais atvejais būna ir po dvi - duktė su motina. Bitės kiaušinėliai, arba kitaip - perai, būna visiškai vienodi tiek motinėlių, tiek ir bičių darbininkių. Skiriasi tiktai vyriškosios giminės bičių - tranų - perai. Trano gyvenimas moteriškoje bičių šeimynoje labai keistas. Jis reikalingas tik vienam vieninteliam darbui - apvaisinti motinėlei. Kol tai įvyksta, bitutės darbininkės tingųjį traną visaip prižiūri, lepina maitina. Tačiau teneapsidžiaugia tie vyrai, kurie linkę į panašų gyvenimą. Vargu ar jie norėtų tokio trano gyvenimo. Mat ateityje vargšo trano laukia labai jau nemaloni lemtis. Visų pirma, apvaisinimo metu jis netenka savo lytinių organų - šie atsiduria motinėlės pilvelyje, kur yra saugomi nelyginant kokioje saugykloje ir tik jau pati motinėlė sprendžia, kada trano spermatozoidais apvaisinti perus. Po "meilės nakties" bitelių moterėlių elgesys labai pasikeičia - tranas jau nebeprileidžiamas prie avilyje esančių maisto medžiagų. O galų gale nuo bado nusilpusį vyriškosios giminės atstovą kelios bitelės darbininkės ištempia lauk iš avilio ir numeta nusibaigti lauke. Toks tad nelinksmas šio "vyriškio" galas.
Tačiau ir pačių bitelių darbininkių amželis ne pats ilgiausias. Kasdien lakiodamos ir nešdamos medų, jos teišgyvena vos apie mėnesį. Pasak P. Meškausko, ilgiausiai gyvena rudenį išsiritusios bitės, mat jos mažai juda ir peržiemoja visą žiemą.
Pasak bitininko, labai įdomu stebėti, kaip gimus naujai motinėlei dalinasi bičių spiečius. Paskui motinėlę iš avilio išlėkusios bitės apspinta obels šaką, o jų - žvalgai išlaksto į visas puses naujų namų ieškoti. Ir jeigu bitininkas nepasirūpina aviliu savo sode, bitės gali "užkariauti" arba joms tinkamą gyventi drevę medyje, arba net ir tuščią avilį kaimyno sode. Tuomet spiečiaus jau nebeatsiimsi.
Kiekviena bičių šeima labai gerai pažįsta savo šeimos narius ir atskiria svetimus. Jei svetimos bitės mėgintų užkariauti kitą avilį, kiltų rimtas susirėmimas.
Per visą ilgametę bičių augintojo patirtį Petrui Meškauskui yra tekę matyti ir keistų dalykų. Vieną sykį jam bežiūrint išlėkę du spiečiai susimaišė, bet kova nekilo, atvirkščiai, jiedu susiliejo į vieną bendrą šeimą. Ir tais metais kaip niekada daug medaus prinešė. Taigi, būna keistų ir paslaptingų dalykų ne tik žmonių, bet ir bitelių gyvenime.
Sugrąžino beprarandamą sveikatą
Petras Meškauskas bitelėms dėkingas ne tik už gardų medų, bet ir sugrąžintą sveikatą. Visą savo gyvenimą P. Meškauskas dirbo įdomų, tačiau sveikatai gana nepalankų darbą - jis buvo rentgeno laboratorijų laborantas Kauno onkologijos dispanseryje, dirbo su įvairia radiaciją skleidžiančią aparatūra. Kauno stomatologijos poliklinikos pirmoji rentgeno aparatūra taip pat montuota Petro rankomis. Toks darbas ateityje skaudžiai atsiliepė sveikatai - buvo pradėję reikštis apsišvitinimo požymiai, ėmė streikuoti širdis, šokinėti kraujospūdis. Šiandien viso to nėra ir Petras įsitikinęs, jog ne kas kita, kaip ramybė, grynas oras ir bitelės yra svarbiausi ir geriausi jo gydytojai.
Pasak Petro, tie pavieniai bičių įgėlimai labai naudingi sveikatai. Todėl šiandien eidamas prie bičių jų šeimininkas nė kiek nesibijo ir nesivelka jokių apsauginių drabužių, nedengia veido gobtuvu. Tačiau, pasak jo reikia ir žinoti, kaip prieiti prie medaus nešėjų. Ne visuomet jos būna taikiai ir draugiškai nusiteikusios. Tačiau suirzimą avilyje ar aplinkui jį bitininkas jau sugeba atpažinti. Jo žodžiais, bitės ypač nemėgsta tamsiai vilkinčių žmonių, išsikvėpinusių įvairiais aštriais kvapais, o ypač - prisigėrusių alkoholio. Didelė klaida pradėti mosuoti ir rankomis baidyti aplink galvą zujančias bites, ypač kai šios yra "ne savame kailyje". Tuomet neabejotinai būsi sugeltas - ir ne vieną sykį. Geriau jau iš "mūšio lauko" ramiu žingsniu, nedarant jokių staigių judesių, pasitraukti be kovos. Tikėtina, jog taip pavyks išnešti sveiką kailį neužsitraukus visos šeimynos rūstybės.
Medų valgysi - žilos senatvės sulauksi
Medus puikus dar ir tuo, kad tai yra ilgalaikis ir beveik negendantis produktas, kurio niekaip nereikia konservuoti. Pasak patyrusių bičių augintojų, neprarasdamas savo savybių, medus gali stovėti net 18 metų. Tik svarbu žiūrėti, kad būtų laikomas sausoje patalpoje. Drėgnoje ir šiltoje vietoje laikomas neuždengtas medus labai lengvai sugeria ore tvyrančią drėgmę ir gali pradėti rūgti.
Skirtingose vietose auga vis kitokia augmenija, todėl bitės niekuomet nesuneša vienos rūšies augalų medaus ir iš vienos vietos. Net tos pačios rūšies augalų medus iš skirtingų vietų gali skirtis skoniu, spalva, kvapu. Šviesiai geltonas, malonaus obels žiedų kvapo yra vaismedžių medus. Aviečių medus, kol šviežias, gali būti nuo šviesiai geltono iki tamsaus kaip degutas atspalvio, o susikristalizavęs darosi labai šviesus, pilkšvo ar melsvo atspalvio, kvepia avietėmis. Labai populiarus ikiliepinis medus. Tai medus, bitelių suneštas pavasarį iš įvairių gėlių ir kitų augalų žiedų, dar iki nužydint liepoms. Aukso geltonumo, labai kvapnus kiaulpienių medus, o dobilų medus - šviesiai geltonas, silpnai kvepiantis, susikristalizavęs tampa beveik baltas. Panašus yra ir rapsų medus.
Vienas geriausiai vertinamų - liepų medus. Tai šviesiai geltonas, kartais gelsvai žalsvas, kol šviežias, turi tamsiai žalsvą atspalvį, maloniai kvepia liepomis. Jisai geriausiai tinka gydyti peršalimo ligoms, skatina prakaitavimą, todėl nepatariama jo valgyti daugiau kaip 300 gramų per dieną.
Pagal rūšį medų dar skirsto į viržių, grikių, miško. Visos medaus rūšys yra vienodai geros, skiriasi tik tam tikromis specifinėmis savybėmis.
Meduje yra apie 19 proc. vandens ir 81 proc. sausų medžiagų. Daugiausia medus turi angliavandenių. Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio, vitaminų BI; B2, Bfi, C, PP ir pantoteno rūgšties. Medus visų pirma yra gana didelio kaloringumo angliavandenių šaltinis. Be to, jame yra fermentų, kai kurių hormonų, baktericidinių ir aromatinių medžiagų.
Medaus tirpalas ypač tinka senyvo amžiaus žmonėms žarnyno veiklai suaktyvinti, ypač jeigu linkę užkietėti viduriai. Saldusis bičių gaminys gerina kepenų funkciją, skatina tulžies nutekėjimą. Tai padeda įveikti lėtines kepenų ligas. Vakare išgertas medaus tirpalas nerviškai jautriems žmonėms pagerina miegą. Duodant medaus tirpalo mažiems vaikams geriau virškinamas maistas, jie sparčiau auga, tampa atsparesni infekcinėms ligoms.
Meduje esančios medžiagos puikiai veikia žmogaus nervus. Nervingiems, turintiems padidėjusį skrandžio rūgštingumą asmenims, siūloma profilaktiškai 3 kartus per dieną 2 valandos prieš valgį išgerti po 2 valgomuosius šaukštus medaus, kuris ištirpinamas šiltame vandenyje, piene ar arbatoje. Jei rūgštingumas mažas - panaši procedūra, tik medus tirpinamas šaltame vandenyj ar kituose skysčiuose ir geriamas prieš valgį bent 2 mėnesius.
Medaus patariama kramsnoti ir tiems, kurie sunkiai užmiegę arba užmigus netrukus prabunda ir nebegali sudėti bluosto. Gydytojų žiniomis, vaikai, vaikystėje nevengę pakramtyti medučio su koriais, suaugę beveik neserga sloga ir kitais viršutinių kvėpavimo takų susirgimais.
