Potencijaus klaida
Su kaimynu iš trečiosios laiptinės Potencijum Pusbėdžiu sutariam gerai. Su juo yra apie ką pasišnekėti, su juo nuodugniai aptariame tai, ką daro Seimas ir ko jis kažkodėl nedaro, kokia bus naujojo prezidento kryptis, kaip tobulės mafijozinės struktūros kai būsime Europoj ir taip toliau. Jūs gi ir patys suprantat, kad dabar, net neskaitant laikraščių ir nesiklausant jų apžvalgų, žmonėms yra apie ką pasikalbėti. Darbais nesame apkrauti, po krautuves bėgioti kišenės neleidžia, tai ir šnekučiuojasi žmogeliai, prisėdę kur pakliuvo. Kaip mudu su Potencijum. Dar nepaminėjau, kad Pusbėdžio arkliukas - tautosaka. Pasitaiko dienų, kai jis patarlėmis tik ir tešneka. Pavyzdžiui: ,,Ir nepasiklojęs gali išsimiegoti". Arba: ,,Koks vyro, toks ir vyras"... Tą dieną jis be jokių įžangų irgi pradėjo liaudies išmintimi: ,,Net arklys arklio dykai nekaso"... Truputį patylėjau ir paprieštaravau: - Tai jų pačių reikalas. Be to, kiek žinau, ir tų arklių nedievažin kiek likę. - Tu nesupranti! - potenciškai pašoko Pusbėdis. - Degraduoja visuomenė! Dabar už ačiū nieko negausi! Net akmens galvai prasiskelti. - O tu nori prasiskelti? Mačiau apačioj, prie lifto, guli toks poros kilogramų plytgalys - atiduodu už ačiū: nors jis ir ne mano, bet imk. - Tu vėl nieko nesupranti, - kiek nukabino nosį Pusbėdis. - Tu pragmatikas iki kaulų smegenų, o aš kalbu dvasine kalba. Mes nebeskiriam vertybių! Visi mes viską tik kūnui, kūnui, o kas žmogaus sielą papenės? - Gal jai to peno ir nereikia, - suabejojau. - Ji dvasiška, ji vien kvapu gyva. Potencijus nemaloniai susiraukė, pačepsėjo ir nutarė pagalvoti. Į keblią situaciją patekęs Pusbėdis - tai jau visa bėda. Tokiu atveju net iš jo graikiškai lotyniško vardo nieko gero nebelieka, todėl pagailėjau jo ir nukreipiau pokalbį į ankstesnę vėžę: - Tu kažką buvai užsiminęs apie arklius, kad jie nebekaso?.. - Tai buvo tik vaizdingas pasakymas! - iš karto atkuto Pusbėdis. - Vieni jį vadina metafora, o kai kas net alegorija... - Tavo dukters vardas, berods, Alegorija? - kiauliškai pasidomėjau. - Taip, - vėl apsiblausė Potencijus. - Kai krikštijom, tai dar nežinojom, kas iš jos išaugs, todėl ir pavadinom alegoriškai. Regis, buvome teisūs - jai dar tik šešiolika, bet jau tikra metafora... - Gimdytojai jokiu būdu neatsako už savo vaikus! - šokau raminti Potencijų. - Be to, kam tie vaikai, jei dar nebaigėm arklių nemokamo kasymosi reikalų! - Užmirškim arklius! - suaimanavo Potencijus. - Negaliu! - atrėžiau. - Man patinka arkliai. Bent jau iki tol, kol jie nepradeda spardytis. Be to, tu, Pusbėdi, jeigu jau atėjai, tai gal gali ką nors kaimyniško pasakyti, užuot plepėjęs apie kasymasi, alegorijas ir metaforas. Pusbėdis beviltiškai skėstelėjo rankomis: - Aš tau, žmogau, bandžiau įrodyti, jog žmogaus egzistencija yra didelis ir sudėtingas dalykas, paremtas visuotine nauda, kuri, ta nauda, susiskaldo į daugybę naudelių, o jos įsikūnija kiekviename individe, todėl jis pradeda kito individo dykai nebekasyti. - Palauk, Pusbėdi, palauk! Tai tu apie arklius, tai apie individus... Galų gale pasakyk, kur manyje yra įsiskiepijusi ta tavo išpeiktoji naudelė, kuri, anot tavęs, žudo žmoniją? - Mudu esame išimtys, nes į visuomeninės naudos dalybas mūsų niekas nepakvietė. Taip ir likom be naudelių, - paaiškino Pusbėdis. - Jei netiki, tai išversk kišenes! Išverčiau. Išbyrėjo tik ,,Bondo" cigarečių liekanos. Pusbėdis (tik dabar man toptelėjo, kad jis kažkur jau gurkšnelį nurijęs) išvertė savąsias. Jos irgi atrodė kaip iššluotas klojimas prieš vežant į jį būsimą rugių derlių, kuris kasmet taip nervina mūsų lanksčią Vyriausybę. - Matei? Nė vieno iš mūsų kišenėse nėra jokios, daugelį individų gadinančios, naudos. O tai irgi šiokia tokia nauda, nes aš, pavyzdžiui, galiu nebūkštaudamas dabar eiti namo, ir niekas manęs nelies. Kokia nauda mane liesti, jei aš nieko neturiu? Už dyką net arklys arklio nekaso, - sukrizeno Pusbėdis ir išėjo. Pasikrapščiau ausį ir nuėjau miegoti. Tiesa, dar kirbėjo mintis: tas Pusbėdis nei šioks, nei toks. Tačiau ko norėti - juk Potencijus. O rytą atėjo Potencijaus žmona ir liūdnai pranešė: - Vyras reanimacijoje. Buvo užpultas vakar vakare prie laiptinės. Policija galvoja, kad tai apsirikimas, bet aš žinau tiksliai ir niekas nepaneigs: Potencijų taip žiauriai banditai primušė už tai, kad jo kišenėse nieko nerado... Ką Potencijaus žmona kalbėjo toliau, dievaž, neprisimenu. Man vis kirbėjo... ,,tuščiai ir arklys arklio nekaso"... Pati didžiausia Potencijaus Pusbėdžio klaida: jis mat galvojo - nieko neturėsi, tai ir į marmūzę negausi! O kad taip būtų!
