Mantas LIDEIKIS
Sakoma, jog sudėjus visus ruletės skaitmenis, gautume skaičių, kuris yra vadinamas šėtono simboliu - 666. Kiek šioje aritmetikoje yra tiesos įsitikinti gali kiekvienas, priėjęs prie ruletės ir nepatingėjęs suskaičiuoti. Tačiau nerasime nė vieno įsitikinusio, kad ruletė ar kitas azartinis lošimas paprastam žmogui gali atnešti laimę ir turtus. Tikinčiųjų tuo yra, bet įsitikinusių - ne. Atvirkščiai, kiekvienam pasinėrusiam į azartinių žaidimų vandenyną anksčiau ar vėliau tenka susidurti su pasekmėmis, sunkesnėmis, negu išgyvena narkomanai ir alkoholikai. Pastaruosius gali atpažinti iš tolo - juos išduoda vartojamas svaigalas. O štai apsvaigusiojo nuo azartinių lošimų iš tolo nepažinsi. Apie tokių žmonių pomėgius dažnai nežino artimiausi žmonės - šeima, draugai, bendradarbiai. O kai problema plyšta kaip perpildytas maišas su visomis savo baisomis pasekmėmis - skolomis, turto praradimu, skyrybomis ar net savižudybe - dažnai būna sunku ką nors bepataisyti.
Kortos sužavėjo vaikystėje
Svajūnas Visackas (36 m.) prisimena, kad lošimai jį kaip magnetas traukė nuo mažų dienų. Pirmas žaidimas kortomis, kurį jis išmoko, buvo "karas". Tuomet jam galėjo būti 4-5 metai. Savo nelaimei kortas sūnui parodė ir šio labai paprasto vaikiško žaidimo išmokė tėvas Anatolijus (64 m.). Svajūno tėvas nebuvo azartinis lošėjas, jis tik mėgo jomis lošti. O kapeikas ant stalo mesdavo dėl to, kad "lošimas nebūtų tuščias". Sūnui, kuris vėliau išmoko ir kitokių žaidimų, tėvas leisdavo išlošti keliasdešimt kapeikų.
Rimta pirmoji pažintis su lošimų azartu prasidėjo dar mokykloje. Buvo ypač populiaru lošti iš kapeikų. Gerai įvaldžius kai kuriuos triukus, buvo galima nesunkiai išlošti. Taip Svajūnas išmoko "užsidirbti" gana nemažai rubliukų. Todėl jei dieną kitą nepalošdavo - jausdavosi lyg būtų darbo nepadaręs.
Baigęs profesinę technikos mokyklą ir tapęs šaltkalviu remontininku Svajūnas įsidarbino Kauno autobusų parke. Netrukus susipažino su savo dabar jau buvusia žmona Julija. Jam tuomet buvo dvidešimt treji, ji - metais vyresnė. Kai susituokė, Julija mokėsi paskutiniame kurse Vytauto Didžiojo universitete. Baigusi studijas Julija iš karto - savo tėvo dėka - gavo darbo vienoje iš perspektyvių bendrovių, užsiimančių prekių sandėliavimu ir tarptautiniais pervežimais. Po kiek laiko čia įsidarbino ir Svajūnas. Iš pradžių sandėlininku, o vėliau vairuotoju ekspeditoriumi ir galų gale - vadybininku.
Žmona vyrą įkalbėjo mokytis neakivaizdžiai. Mat išsilavinimas žadėjo neblogas perspektyvas. Tuomet šeima per abu jau nemažai uždirbo, leido sau pasiimti paskolą būstui įsigyti, susilaukė pirmagimio. Atrodė, jog gyvenimas gali klostytis kaip daugeliui paprastų, normalių šeimų.
Įtraukė azarto verpetas
Deja, Svajūnas jau buvo pajutęs vis gilėjančią trauką prie lošimo stalų. Kazino tuomet Kaune dar nebuvo, bet jau rasdavosi lošimo automatų salonų. Čia jis tapo gana dažnas svečias. Laikas prie vadinamojo "Vienarankio bandito" arba kitų aparatų, už vieną įmestą monetą siūlančių gauti net ir kelis tūkstančius, bėgo nepaprastai greitai. Bet prie šių laimę siūlančių įrenginių sekėsi nekaip, ir jie pernelyg nesužavėjo.
Naujasis darbas buvo įdomus, kupinas kelionių ir susitikimų. Vis dažniau išvažiuodavo į užsienį. Vieną sykį komandiruotėje Lenkijoje drauge su vietiniu kolega užsuko į tenykštį kazino. Štai tą dieną Svajūnas ir vadina prasidėjusio nuopolio diena. Pirmą kartą prisėdus prie ruletės, ši jį iš karto užbūrė. Tačiau ne magišku skaičių lakstymu prieš akis, o išloštu laimėjimu. Pastatęs palyginti nedaug Svajūnas laimėjo beveik dešimt kartų didesnę sumą. Kai žetonus iškeitė į pinigus, jis jau buvo pavergtas. Savo kišenėje laikė viso mėnesio atlyginimą. Ir tai per vieną vakarą - 2-3 valandas. Važiuodamas namo Svajūnas ko neverkė iš nevilties - Lietuvoje juk dar nebuvo kazino!..
Kiekvieną sykį išvykdamas į užsienį, stengėsi ten turėti kuo daugiau laisvo laiko - vien tik tam, kad galėtų palošti. Porą kartų jam pavyko laimėti įspūdingas sumas. Po vienos tokios sėkmės jis žmonai dovanų nupirko mašiną. Ši, suprantama, nieko nežinojo apie nuo šeimos nuslėptas pajamas, o Svajūnas paaiškino specialiai taupęs, kiek trūko - pasiskolinęs. Suprantama, moters širdžiai tai buvo maloni staigmena.
Svarbiausia - atsilošti
Tai buvo dienos, kai dar galėjo sustoti. Dar nebuvo patirta skaudžių nesėkmių. Bet Svajūnas tuomet šventai tikėjo, jog lošiant sustoti galima bet kada - tai juk ne liga, ne alkoholizmas. Tai paprastas lošimas, laiko praleidimo būdas. Be to, toks būdas, už kurį ne tik nereikia mokėti, bet ir kuris pats duoda pajamų. Kokie kvaili tie žmonės, kurie laiką leidžia kavinėse prie alaus bokalų, o ne šviesiame, linksmame kazino. Taip tuomet manė Svajūnas ir galvojo, kad laimė nuo jo nenusigręš. Dabar jis sako, kad tos "laimės" paprasčiausiai tuomet nesugebėjo arba nenorėjo įvertini tikrais masteliais. Tiesiog tada kelionės į užsienį nebuvo pernelyg dažnos, ir kazino jis viešėdavo palyginti retai, kad galėtų išvesti kažkokį apie pavojų perspėjantį balansą tarp laimėjimų ir pralaimėjimų. Paprasčiausiai pamiršdavo tuos kartus, kai išeidavo nieko nepešęs, dažnai palikęs kazino visus savo laisvus pinigus. O prisimindavo tik tuos, kurie jam pripildydavo piniginę.
Tačiau atėjo laikas ir Svajūno svajonė išsipildė. Kazino atvėrė duris Vilniuje, paskui ir Kaune. Svajūnas sako neminėsiąs, kuriuose ir kiek laiko praleidęs. Tačiau tik gimtajame mieste jis pagaliau suprato, kad jį yra apsėdusi lošimo manija.
Svečiavimasis kazino tapo beveik kasdienine prievole. Kadangi daro grafikas buvo laisvas, čia užsukti galėdavo ir dienos metu, ir vakarais. Todėl aplinkiniams jo "dingimus" lošimų namuose pastebėti buvo sunku, o vakarinius užtrukimus žmonai paaiškindavo darbu, posėdžiais su draugais ir panašiai.
Deja, vis dažniau teko patirti, kad laimėjimas, palyginti su pralošimu, yra labai retas dalykas. Lietuviškieji kazino laimėjimais Svajūno nelepino. Atvirkščiai, jie čiulpė jį kaip voras į tinklą įsipainiojusią musę. Tačiau kiekvieną kartą tuščiomis išeidamas pro tviskančias kazino duris jis žadėdavo sau, kad rytoj - būtinai atsiloš.
"Aš manau, kad į lošimo pinkles įkliuvusių žmonių pagrindinis svaigalas ir yra šios mintys - "rytoj būtinai atsilošiu". Neklausi savęs, iš kur imsi tam pinigų. Tau visai nerūpi, kaip ateityje gyvensi pats, tavo artimieji. O pirmiausia įkali sau į galvą mintį - kad rytoj būtinai atsiloši. Ir ta mintimi patiki taip, kad kitą dieną tiesiog nebegali neateiti į kazino", - sako Svajūnas.
Girtuoklis turtą ir reputaciją prageria per daugelį metų. Lošėjas viso to gali netekti per vieną vakarą.
Vieną iš tokių vakarų pralošęs paskutinius litus Svajūnas vis dėl jautė, kad laimė sėdėjo visai šalia. Jam tiesiog pritrūko keliasdešimties litų, kad ir vėl juos pastatytų ant stalo. Nebeturėdamas ką daryti, jis staiga prisiminė kišenėje turįs mobilųjį telefoną. Ne savo, o darbo reikalais jam duotą. Tačiau tai nesutrukdė gana brangaus aparato pasiūlyti vienam iš jau pažįstamų kazino apsaugininkų. Be jokių sąžinės priekaištų gautus pinigus jis pastatė ant stalo. Ir... išlošė. Kai žmona pastebėjo, kad jis nebeturi mobiliojo ryšio telefono, tada vyras pripasakojo pasėdėjęs su draugais, o grįžtant buvęs užpultas plėšikų. Tačiau jam pavykę ištrūkti ir pabėgti, deja, pametęs aparatą. Išsigandusi moteris tą kartą juo patikėjo. Patikėjo ir įmonėje, kur buvo žinomas kaip neblogas darbuotojas.
Sugriuvo visas gyvenimas
Tačiau po tos dienos Svajūnas lošė su dar didesniu apsėdimu. Jis patikėjo, kad laimę galima pajausti. Tuo tarpu ši nuo jo nusisuko visiškai. Vieną vakarą vyriškis prašvilpė visą savo atlyginimą. Tuomet jam jau teko sukurti istoriją žmonai, kaip vėl buvo užpultas plėšikų ir šie iš jo išreikalavę pinigų. Ne tik tų, kuriuos turėjo, bet ir privertę paimti iš bankomato. Tačiau kai Julija pareikalavo kreiptis į policiją, Svajūnas kategoriškai atsisakė. Suprato, kad pradėję tikrinti tokią versiją policininkai neabejotinai aptiks, kad bankomatu naudojosi tą vakarą pats ir ne vieną kartą nuimdamas vis didesnes sumas. O bankomatas - kaip tik prie kazino. Toliau viskas ir aišku.
Jam pavyko žmonai įrodyti, jog bijo dėl savęs ir dėl šeimos, ir nors prarasta suma buvo tikrai ne maža, vargais negalais šį barnį jam pavyko užglaistyti. Tačiau moteriai jau buvo kilę visokiausių įtarimų. O Svajūnas lošė toliau.
Tam, kad nuslėptų nuo šeimos, jog neturi pinigų, jis griebdavosi įvairiausių gudrybių: slėpė banko ataskaitas, paslapčia parduodavo kai kuriuos daiktus, skolindavosi nesivaržydamas iš bendradarbių, draugų, netgi tėvo ir uošvių. Kartais skolas grąžindavo, bet vis dažniau - ne. Draugai tapo nebedraugais, ėmė jų vengti. Šie - ieškoti. Taip gandai apie vyro skolas pasiekė ir Julijos ausis.
Viskas griuvo, kai buvo sučiuptas darantis įvairias smulkias finansines machinacijas darbe su jam patikimomis lėšomis. Ir nors tos įmonės vadovas buvo jo paties uošvis, kai žentas buvo sučiuptas taip besielgiantis, pareikalavo pasiaiškinti. Štai tuomet šis ir pratrūko ašaromis, kodėl yra skolingas.
Sužinojęs apie skolų priežastį uošvis netarė nė žodžio. Tačiau tą pačią dieną atvyko pas juos į namus. Svajūno nebuvo... Drauge su Julija apvažiavę kelis kazino, viename rado jį rymantį prie ruletės. Tai nulėmė viską. Tą patį vakarą Julija grįžo į tėvų namus, o kitą dieną uošvis pasakė, kad nuo šiol gali pasiieškoti kito darbo, be to, Julija daugiau niekuomet pas jį nebegrįš.
Svajūnas prisimena, jog tai jį sukrėtė, bet ne tiek, kad atjunkytų nuo noro lošti. Net ir po to, kai įvyko skyrybos, ir uošvis, pasigailėjęs visiškai suvargusio bedarbio žento, davė šiam pinigų skoloms susimokėti, tuos pinigus per kelis vakarus vaikinas vėl prašvilpė. Tuomet atėjo į tėvo namus ir pasakė, kad nebeturi kur dėtis, nebeturi iš ko rinktis. Jam esą beliko tik vienas variantas - kilpa ant kaklo.
Tai buvo labai sunkus metas abiem.
Sunkus kelias atgal
Laimė, tvirto charakterio tėvas atsilaikė ir tuo sūnui padėjo.
Prieš porą metų visiškai atsitiktinai Svajūnas sužinojo, jog egzistuoja tokios Anoniminių lošėjų draugijos. Apsilankęs vienos susirinkime, Svajūnas pamatė, kokia tai iš tiesų didelė problema ir kiek daug žmonių patenka į jos žabangas. Čia jis sužinojo, kad priklausomybė nuo lošimo - ne tik materialinė, bet ir psichologinė būsena. Čia buvo žmonių, kurie prie ruletės stalų ar kituose azartiniuose žaidimuose prarado ne mažiau, o kartais ir daugiau negu jis. Čia buvo žmonių, praradusių ne tik darbus, bet ir verslus, pralošusių viską iki paskutinio siūlo galo. Gaila, bet pakilti pavyko ne visiems.
Tuo tarpu Svajūnas laiko save vienu iš tų, kuriems pasisekė. Grupėje jis rado tikrą paramą, nes ją teikė žmonės, išgyvenę tą patį, ką teko pačiam. Jie jau turėjo pagalbos tokiems kaip jis patirtį ir tam tikrus metodus.
Pasak Svajūno, žmogus, kuris siekia atsikratyti šio įpročio, turi pasiryžti iš tiesų sunkiems išbandymams. Jam reikės suvokti, jog jis yra priklausomas, ir pripažinti sau, jog su šia problema teks gyventi visą gyvenimą. O pirmiausia - įsisąmoninti, kad bet koks lošimas - net paprastos lažybos dėl to, kuri komanda laimės rungtynes - vėl gali atvesti į pražūtingą azarto pasaulį. Tai tas pats, kas besigydančiam alkoholikui pasiūlyti išgerti taurelę degtinės.
Šiandien azartinių žaidimų aukoms padėti stengiasi ir valstybė. Valstybinė lošimų priežiūros komisija šiuo metu jau yra įregistravusi apie 160 prašymų, kuriais nuo azarto negalintys apsiginti žmonės prašo jų nebeįleisti į lošimo namus. Ši tarnyba tokius prašymus su pareiškėjo duomenimis ir fotografija perduoda visiems oficialiai veikiantiems legaliems lošimo namams. Tačiau, pasak Svajūno, tai yra tas pats, kas skęstančiam mesti šiaudą. Lošti žmogus gali nebūtinai kazino, be to, šį savo prašymą jis gali bet kada pats ir atšaukti. Maža to, lošimo organizatoriai neprisiima jokios atsakomybės dėl prašymo nevykdymo. Tad ar tokia sistema yra veiksminga?
Ji tegali būti tik kaip pagalbinė priemonė, o iš tiesų pats sau padėti turi žmogus. Ir geriausia - radęs bendraminčių. Tuo tarpu Svajūnas šiandien turi dvi dideles svajones. Pirma - atiduoti didžiausią skolą savo tėvui. Antra - jei dar įmanoma, susigrąžinti šeimą.
