Mantas LIDEIKIS
Praėjusio sekmadienio naktį Vyžuonų miestelyje (Utenos r.) gyvenusios Vaškelių šeimos namuose dėjosi siaubingi ir protu sunkiai suvokiami dalykai. Septyniolikametis Šarūnas netikėtai ir itin žiauriai nužudė savo tėvą Gintarą (42 m.) - kirviu sukapojo vyriškiui galvą. Kad įvykdytas nusikaltimas, paaiškėjo tik išaušus rytui. Po naktinio budėjimo į namus sugrįžusi Danguolė Vaškelienė pasigedo vyro ir sūnaus, o namus rado skendinčius kraujyje. Iki šio įvykio Vaškelių šeima vyžuoniškiams buvo žinoma kaip labai tvarkinga ir sutarianti.
Pradžia nelaimės nežadėjo
Tragiškojo įvykio išvakarėse Vaškeliai ruošėsi nedidelėms iškilmėms - D.Vaškelienės gimtadienio paminėjimui. Atvažiavo giminaičiai, Danguolės dukra iš pirmosios santuokos, susirinko kaimynai. Iš Vilniaus, kur mokosi amatų mokykloje, namo parvažiavo ir Šarūnas. Paragauta alkoholio kokteilių, alaus, šampano. Į pavakarę dauguma svečių išvyko. Pas motina nakvoti pasiliko tik gerokai neprigirdinti duktė su anūku, o keli pavakaroti linkę kaimynai netrukus taip pat išsivaikščiojo, mat daugeliui kitą dieną reikėjo į darbus. Į budėjimą Vyžuonos ugniagesių komandoje, kurioje dirbo jau 13 metų, ruošėsi ir Gintaras. Aštuntą valandą vakaro į netoli namų esančią mokyklą ėmė ruoštis ir Danguolė. Čia ji dirba kiemsarge ir budi naktimis. Tiesa, iki tol ne viskas vyko "be priekaištų". Prieš jai išeinant į darbą, kaip neretai pasitaiko, apsibarė su išgėrusiu vyru. Jautriai į viską reaguojanti moteris, metusi visus reikalus, į darbą išėjo kaip stovi. Tačiau po kiek laiko Gintaras ir Šarūnas draugiškai nusiteikę atėjo prie mokyklos. Vyras norėjo atsiprašyti ir pakviesti grįžti namo apsirengti šilčiau - juk mokykloje naktį vėsu. Tai buvo minutės, kai savo vyrą gyvą moteris regėjo paskutinį kartą.
Kitą rytą visas gyvenimas staiga apsivertė aukštyn kojomis. Nenujausdama nieko negero, iš budėjimo grįžtanti Danguolė, atėjusi į savo kiemą, nustėro. Nuo namų link daržinės pamatė vedančią plačią kruviną šliūžę...
Užkapojo ir išvežė
- Labai bijojau atverti daržinės duris - pirmiausiai pagalvojau, kad Gintaras bus užmušęs vaiką. Mat iš vakaro jie buvo apsipykę. Šarūnas prašė tėvo automobilio, o šis jam nedavė, - su siaubu tas akimirkas prisiminė Danguolė.
Bet dar baisesnis vaizdas jos laukė viduje. Jaukiai sutvarkytas didysis kambarys, kuriame jie paprastai miegodavo, buvo pilnas kraujo. Jau sukrešėjusio kraujo balos telkšojo ant grindų, juo aptaškyti buvo ne tik baldai, bet ir lubos. Kraujo buvo ir pilna priemenė. Tuo metu į kiemą užsuko Gintaro bendradarbis Romas Pernavas. Vyriškis, kaip ir kiekvieną kartą, atvažiavo pasiimti kolegos į darbą - jie kaip tik turėjo pradėti pamainą. Danguolė prisimena jo paklaususi, gal Gintaras jau darbe. Ji buvo tikra, kad kraujas, kurį beveik tuoj pat ėmėsi plauti, yra jos sūnaus. Tačiau tiesa paaiškėjo netrukus, kai pasirodė žmonės ir papasakojo, jog Šarūnas šiuo metu tėvų automobiliu dideliu greičiu laksto po miestelį.
Gintaro bendradarbiai netrukus vaikiną patys ir sulaikė. O atvykę iškviesti policininkai ėmėsi kvotos. Tuomet ir ėmė aiškėti šiurpinančios nakties įvykių detalės. Tiesa, su septyniolikamečiu susikalbėti įmanoma tik gestų kalba - mat jis yra kurčias iš prigimties. Gestų kalbos nemokėjo nė jo tėvai, todėl šitą dalyką išmanantį specialistą tardytojams atsivežti teko iš Molėtų. Per jį vaikinas ir papasakojo, kad naktį, kai tėvas jau miegojo, patyliukais pritykino prie jo nešinas kirviu ir kelis kartus smogė tėvui į galvą... Vėliau plūstantį kraujais kūną suvyniojo į lovos paklodę ir nuvilkęs prie daržinės, kurioje buvo laikomas automobilis, įkėlė į bagažinę. Tada nugabeno prie tolokai nuo miestelio esančio Dusynų ežero ir ten, nemažai nuriedėjęs sunkiai pravažiuojamais laukų keliukais, paprasčiausiai išmetė į tankius pakrantės krūmus. Motyvų, kodėl nužudė savo tėvą, sūnus paaiškinti nepajėgė. Per vertėją vaikinukas tepasakė, jog tėtė ir mama jį skriaudė...
Vaikas buvo geras...
Daugeliui vyžuoniškių iki šiol sunku patikėti, kad toks įvykis galėjo nutikti. Vaškelių kaimynai Braziūnai pasakojo, kad, nors ir kurčias, Šarūnas nedaug kuo skyrėsi nuo kito miestelio jaunimo. Tačiau pastebėjo, kad vaikinukas labiau linkęs prie kitų žmonių, nei prie savo tėvų. Ypač jis buvo "prilipęs" prie Rimanto Braziūno. Vyriškio žmona pasakojo, jog vos tik Rimas išeis į kiemą, Šarūnas, žiūrėk, jau ir čia. Ar malkas sutvarkyti, ar prie variklio pasikrapštyti kaimynų kieme vaikinui, atrodė, maloniau nei būti namuose.
- Galbūt nuo tėvų jį atitolino tai, kad šie nemokėjo gestų kalbos ir dėl to ne visuomet suprasdavo sūnaus poreikius, nesisekė rasti bendros kalbos. Galbūt tą jis ir norėjo parodyti eidamas pas kitus? - svarstė artimiausi Vaškelių kaimynai.
Tuo tarpu vaikino motina Danguolė tikino, joga Šarūnas buvęs geras vaikas. Ji prisipažino tik po nelaimės ryškiau prisiminusi kai kurias galbūt ir svarbias detales. Beveik visą savo gyvenimą Šarūnas leido kitur - pagrindinę mokyklą baigė Vilniuje, Filaretų neprigirdinčiųjų internate. Po to įstojo į tokiems kaip jis skirtą amatų mokyklą. Čia tikėjosi įgyti ir statybininko apdailininko specialybę, ir vidurinį išsilavinimą. Ten mokėsi pirmuosius metus. Nuolat gyveno bendrabutyje, o į namus vaikinas grįždavo tik savaitgaliais ir per atostogas. Danguolė teigia pastebėjusi, jog pastaruoju metu Šarūnas buvęs itin kažko prislėgtas, tačiau kalbinamas jis nieko nepasakojo.
Tik vieną kartą motinai trumpąja žinute pasiskundė, jog mokomosios praktikos metu buvęs sumuštas. Tačiau kas jį sumušė ir už ką, taip ir nepaaiškėjo. Motinai tik miglotai pasipasakojo, jog mušeikos - kažkokie girti tos įmonės, kurioje atliekama praktika, darbuotojai. Danguolė dėl to domėjosi ir mokykloje, tačiau tenykščiai pedagogai kategoriškai paneigė, kad vaikiną kas nors galėjo sumušti praktikos metu. Mat įmonė, kuriai mokykla patiki moksleivius, laikoma prestižine ir tokie dalykai ten tiesiog neįmanomi.
- Man atrodo, jog kažkas negerai buvo tenai Vilniuje. Vaikas iš ten grįždavo tiek sulysęs, kad rodėsi, jog dienų dienom nevalgo. Išleisdami ten mes jam maisto pakankamai įdėdavom ir pinigų duodavom, - tikino gedinti Danguolė.
Kaip jai dabar elgtis ir ką galvoti, Šarūno motina sako nežinanti. Jai labai neramu, kas ateityje bus su jos vaiku, ypač kai jis pateks į koloniją. Moteris sako, jog kur kas geriau būtų buvę, jei mirę būtų abu. Tuomet tik gedėtų, o dabar dar turi kentėti ir rūpestį dėl savo sūnaus.
Laimės nematė
Be laiko suvargusi Danguolė pasakoja, kad gyvenimas jos tikrai nelepino. Nepasisekė santuoka su pirmuoju vyru - tas buvęs ypač žiaurus, mušdavęs ją be gailesčio. Pirmoje santuokoje gimusios mergaitės - nesveikos. Viena jų gerokai neprigirdi, antroji sirgo paveldima liga - raudonąja vilklige. Pastaroji mergina, vardu Laura, mirė prieš trejetą metų iš karto po gimdymo, sulaukusi vos dvidešimties. Laimei, jog jos kūdikis auga sveikas. Nuo išgyvenimų ir savigraužos Danguolei ėmė slinkti plaukai, ji visiškai sulyso.
Antrasis jos vyras Gintaras buvo padorus ir geras žmogus. Vien tik gerais žodžiais jį apibūdino visi - ir kaimynai, ir bendradarbiai. Kiekvienas pakalbintas pabrėžė, jog net ir išgėręs vyriškis niekuomet nebūdavo agresyvus. Šeima rūpinosi. Dirbo ne tik ugniagesiu, bet ir vietinėje žemės ūkio bendrovėje. Žinoma, barnių ir šioje šeimoje pasitaikydavo, bet kuri gi šeima be jų gyvena?
Vis dėl to kaimynai mano, jog ugnies be dūmų nebūna. Negalią turintis Šarūnas, be abejo, į viską reagavo žymiai jautriau, kitaip nei sveikieji. Uždaro būdo vaikiną nuo aplinkinių dar labiau ribojo kurtumas - jis ne daug su kuo tegalėjo pasikalbėti, pasipasakoti apie savo bėdas, nes labai mažai tebuvo jį galinčių suprasti. O paauglystėje rūpesčių ir klausimų, į kuriuos reikia atsakymo, apstu.
Tas iš pažiūros visiškai nereikšmingas konfliktas tarp tėvo ir sūnaus dėl automobilio, be to, tą dieną išgertas alkoholis ir galėjo tapti paskutiniuoju lašu, po kurio jaunuolis pratrūko...
