Apsilankius Nepale būtų tiesiog nepadoru neįkopti į kalnus. Tam užtenka bent truputį kalbėti angliškai - vos pamojus ranka apspinta keliolika vyrukų, kurių kiekvienas bando įsiūlyti savo kelionę. Sako, jog jei kas užmokės keliolika tūkstančių dolerių, nepaliečiai nešikai šerpai turistą tiesiog ant rankų užneš į bet kurią viršukalnę. Užneštų ir į Everestą, tik, bėda, netreniruotas, ne alpinisto organizmas taip aukštai neištveria dėl deguonies trūkumo. Tai, ko gero, tiesa, nes nė viena ekspedicija į Everestą neapsiėjo be ištvermingųjų pagalbininkų šerpų.
Kitą rytą išvykstame autobusu, kurio, ko gero, neužmiršime iki mirties. Iš pažiūros tai 50 metų senumo autobusas su faneriniu, beje, daug kur kiauru stogu, be durų ir stiklų. Padangos tokios plikos, kad net jų kordai matyti, tačiau vairuotojui tai nė motais. Mums susėdus į autobusą sulipo gal kokie 200 nepaliečių, kurių kas antras tempė lagaminus su daržovėmis, po ožką arba gyvų, už kojų surištų vištų ryšulį. Žinoma, visi viduje netilpo, dalis krovinių ir keleivių kraustėsi ant autobuso stogo. Baisiai kriokdamas autobusas pasuko į kalnus ir netrukus kirtome Kinijai priklausančio Tibeto sieną. Niekas nesivargino patikrinti pasų, tačiau kalnuose prie kiekvieno kaimo stabdydavo šlagbaumai ir kariai, kurie sulipę į vidų reikalaudavo rodyti dokumentus. Mūsų, užsieniečių, nekratė, o vietiniai turėdavo išlipti, atidaryti lagaminus ir pėsčiomis drožti per kaimą. Patikrintieji sulipdavo autobusui stabtelėjus jau kaimo gale. Už kelių kilometrų - tokia pat kontrolės procedūra iš naujo. Tačiau visa tai niekai, palyginus su pačiu keliu. Kelis kartus autobuso ratai važiavo bedugnės kraštu, tad užsimerkęs mintyse jau atsisveikindavau su gyvenimu. Vienas iš mūsiškių kartą per langą net apsivėmė. Vėmalai ilgai krito į bedugnę... Gan nedidelį atstumą važiavome net 12 valandų, pakeliui dar sprogo padanga...
Kiek kainuoja šiltas oras?
Po kalnus keliavome 4 paras. Šerpų nesamdėme, nes daiktų turėjome nedaug, kuprines nešėmės patys. Vakariečiai keliauja kitaip. Jie į Nepalą pasiima skėčius, naktipuodžius, albumus su nuotraukomis ir kitokį visiškai nereikalingą balastą. Tokie be nešikų šerpų pagalbos kalnuose nepajudėtų nė iš vietos. Nepaliečiai dėl to tik džiaugiasi, nes daugelio kalniečių pagrindinis darbas - nešioti krovinius. Į kalnus reikia užnešti ne tik turistų mantą ar alpinistų kablius. Kalnuose nėra kelių ir keltuvų, tad į kalnų viešbutėlius, parduotuvėles užnešamas visas maistas ir prekės. Domėjausi, kodėl nenaudojami asilai ir arkliai. Pasirodo, kopinėdami stačiais, siauriais ir vingiuotais Himalajų takais gyvuliai neištveria! Todėl jei apačioje mineralinio vandens butelis kainuoja 20-30 rupijų (1 JAV doleris - 45 rupijos), tai ant kalno už tą pačią prekę sumokėsi gal net 150-200 rupijų. Kopti šilta, mineralinio geriame daug, tačiau šlapintis visai nesinori - visas išgertas vanduo išgaruoja su prakaitu. Gerti reikia daug ir dėl to, kad nesusirgtum kalnų liga. Turistai kartais suserga - žmogų ima pykinti, svaigsta galva, galima prarasti sąmonę. Vaistas vienas - leistis žemyn. Mes nepatogumo nejaučiame, nors užkopus į kaimelį 3 700 metrų aukštyje virš jūros lygio jauti, kad oras skystesnis. Bėgioti jau nesinorėtų, tačiau vaikštant deguonies visai užtenka. Trys mūsiškiai korėsi dar aukščiau - ant 4 900 metrų aukščio kalno, tačiau mums su draugais ten nesinorėjo - na ir nelaimingi tie alpinistai, ieškantys, kur geriau peržiemoti vasarą. Alpinistams tai kas, jie atskrido, užlipo ir išvyko sau, o tibetiečiai masiškai kenčia nuo kataraktos - aukštikalnėse Saulė skleidžia labai daug ultravioletinių spindulių - ne tik oda greitai įdega, bet ir per dešimtmečius išdega akys.
Kalnų viešbučiai - varganos pašiūrės iš lentų, be elektros, be karšto vandens. Užtai jose gali nusipirkti... šilto oro. Skelbime angliškai taip ir parašyta - "Šiltas oras - 25 rupijos". Sumokėjus berniukas po stalu pastato žibalinį šildytuvą, o stalo kraštai uždengiami storu audeklu taip, kad šiluma maloniai šildytų kojas. Kai viešbutėlyje užsisakėme pietus, virėjas nuo krosnies ugniakuro nuėmė džiūstančius nešvarius autus, iškepė maistą, tada autus vėl padžiovė.
Buda irgi gimė Nepale
Nors tibetiečiai gyvena itin skurdžiai, Tibete viskas kainuoja labai brangiai. Tai dėl Kinijos kainų politikos dar aršiau melžti turistus. Patys tibetiečiai ne tik neperka alaus po 10 dolerių, bet ir neturi padoraus maisto. Jie maitinasi beskoniais papločiais iš ryžių miltų ir šilto vandens, o geria vis tą pačią šlykštaus skonio arbatą iš jakų pieno ir sviesto. Tibetiečiai net neįperka malkų mirusiojo kremacijai. Pasakojama, kad ten numirėlis nunešamas ant kalno, kur po apeigų didžiuliu akmeniu sutrupinami visi lavono kaulai. Žmonėms nuėjus supuola grifai bei žvėrys ir... Jei kam tai atrodo žiauru, budistai pasiruošę diskutuoti, kas yra žiauriau - kai lavoną sulesa grifai ar kai žemėje suėda sliekai su kirminais?
Grįžę iš kalnų važiavome į Lumbinį. Šiame mieste 563 metais prieš Kristų gimė Buda, kurio tikrasis vardas Sakyamunis Gautama. Buda buvo ne Dievas, o paprastas žmogus, filosofas ir klajoklis. Tėvo lieptas anksti vedė, tačiau veikiai palikęs žmoną išdrožė kur akys veda ieškoti gyvenimo prasmės. Būdamas 29 metų kartą sutiko senolį, ligonį bei mirusįjį ir praregėjo, suprato, kad žmogaus dalia - paklusti bei kentėti. To Buda ir mokė savo pasekėjus, kol, sulaukęs apie 80 metų, iškeliavo į Dausas.
Deivė iki pirmo kraujo lašo
Egzotiška ta budistų religija. Pavyzdžiui, Katmandu, jei pasiseks, gali pamatyti šventąją deivę Kumari Devi ar bent jos pirmtakę. Iš garbingos amatininkų nevarių kastos budistai pagal 32 požymius renka 5-6 metų mergaitę, kuri įšventinama į deives. Akių, plaukų spalva ir kiti 30 požymių - dar ne viskas. Vaikas privalo būti drąsus, todėl išrinktoji tikrinama naktį bauginant šiurpiais riksmais, jos akyse nudobiant gyvulius, rodant nupjautas buivolų galvas ir t. t. Išbandomajai nevalia ne tik verkti, bet ir sucypti! Galiausiai kandidatė privalo (visai kaip per Dalai Lamos rinkimus) teisingai atspėti, kokius daiktus ir drabužius dėvėjo jos pirmtakė. Jei visi išbandymai pavyko - giminės triumfuoja, nes kartu su išrinktąja dievaite kelerius metus gyvens rūmuose, kur pas Kumari nepriimta ateiti tuščiomis rankomis. Kartą metuose Kumari Devi garbei rengiamos iškilmingos eitynės, kurių metu net pats Nepalo karalius nusilenkia mergaitei, kad ši mažuoju pirščiuku monarchui ant kaktos nupieštu palaimintojo tašką "tiką". Tikima, jog įšventinimo metu deivė Kumari Devi apsigyvena mergaitės kūne, tačiau tik iki... pirmo kraujo lašo. Mergaitė rūmuose lavinama, gauna algą, atlieka nesudėtingas reprezentacines pareigas, bet vos prasideda pirmosios menstruacijos - Kumari išleidžiama į deivių pensiją. Po to renkama nauja Kumari Devi, o buvusioji tampa paprasta mirtingąja ir visą gyvenimą gyvena iš pensijos. Mergina galėtų (ir norėtų) ištekėti, tačiau pasmerkta likti senmerge dėl prietarų - Nepale tikima, jog Kumari vedusį vyrą visą laiką persekios baisios nelaimės, tad nepaliečiai į žmonas ima ne tokias garsias personas.
Nepale viskas kitaip
Apžiūrėję miestus ir kalnus, užsieniečiai paprastai kelionę baigia Čitavane - žemumų nacionaliniame parke, kur plaukia stebėti laukinių krokodilų arba jodami ant dramblių pamato laukinius raganosius. Raganosiai labai pikti, nepuola tik dramblių. Nepalas dar egzotiškas tuo, jog driekiasi nuo 60 metrų virš jūros lygio žemumose iki 8 kilometrų aukščio kalnuose. Tad čia rasi ir amžiną žiemą, ir Alpių aukštikalnių kerpes, o nusileidęs į slėnius - malonų subtropikų klimatą. Slėniuose tik viena bėda - per liūčių sezoną išplinta milijardai itin kibių dėlių. Tokia buvo vienam iš mūsų prikibusi, laimei, tik prie kojinės. Žmogelis net išprakaitavęs plėšė, tačiau siurbėlė laikėsi tvirčiau.
Norėdamas aprašyti visą Nepalo egzotiką, nesutalpintum ir į storiausią knygą. Sako, nepaliečiai mokosi net keliolika skirtingų abėcėlių, kurios naudojamos skirtingiems raštams skirtingomis progomis. Kur kitur pasaulyje pamatytum kilometro aukščio (!) laiptus iš tūkstančio pakopų, kokie driekiasi tarp Tolku ir Diurali miestelių kalnuose? Net linksi nepaliečiai kitaip. Papurtė galvą - suprask, sutinka. Palinksėjo - vadinasi "ne". Nepale negalima ką nors peržengti, imti ar duoti kaire ranka, ten dabar ne 2004-ieji, o 2061-ieji, kurie prasideda visai ne sausio 1-ąją, o didžiausias delikatesas - marinuoto bambuko ūgliai... Žodžiu, visko nė neišvardinsi.
Grįždami aplankėme Indiją. Tai taip pat įdomi šalis, tačiau pasirodė nebe tokia egzotiška kaip Nepalas. Važiuodami traukiniu per Indiją aptikome tik vieną Nepalo egzotikai nenusileidžiantį paprotį - rytą visi Indijos kaimo vyrai sueina prie geležinkelio, nusimauna kelnes ir sutūpia išilgai geležinkelio pylimo ilga eile. Absoliučiai nekreipdami dėmesio į pravažiuojančius traukinius visi draugiškai tuštinasi. Po to visi drožia praustis ir ilgai valosi dantis.
