Įėjimo į naująją Šiuolaikinių menų galeriją (Bokšto g. 15) neradau. Tiksliau, vienos durys tikrai buvo, bet nepaženklintos ir užrakintos. Gaila - likau nemačiusi “TV benefiso”, “Trisdešimties sekundžių kasdienybės”, “Tarp kino ir fotografijos”.
Antra vertus, kuo pretenzingesnis pavadinimas, tuo (dažniausiai) graudesnis rezultatas. Lankantis parodose geriausia pasikliauti paprastais žodžiais ir mintimis. Andriaus Kalinausko tapyba (“Lietuvos aido” galerija) pavadinta “XX-XXI a.”.
Rezultatą galima nujausti. Amžių sandūra autoriui sukėlė daug egzaltuotų vizijų. Vaizduojama: tamsiuose fonuose besiraitančios oranžinės spiralės, vienas į kitą žaliomis šviesomis šviečiantys rombai ir kt., galima įžvelgti nuorodas į mokslinę fantastiką, DNR, RNR ir UFO. Beje, įmanoma, jog parodos pavadinimą įkvėpė drobių sukūrimo data. Vis dėlto matuoti savo kūrinius amžiais sugeba nedaugelis.
Kita nauja galerija - Totorių g. 22 įsikūrusi Jaunųjų menininkų senamiesčio dirbtuvė. Skamba kaip cechas (taip ir yra), su nuoroda į nedidelę prabangą (taip ir yra). Sumanymas labai linksmas ir kol kas čia (pas mus) neįprastas: 12 jaunų menininkų nuosavose patalpose dirba, t.y. tapo (viešai), čia pat kabo jų darbai, beje, dailūs, juos galima apžiūrinėti per du aukštus, pirkti ir t.t., stebėti menininkus, tiesiog - slankioti.
Į panašią “dirbtuvę” neturėdami ką veikti nuolat traukdavome Paryžiuje, leisdavome ten laiką klausydamiesi house, žiūrėdami į ant grindų tapančios belgės nugarą arba pro aštunto aukšto langą - į prabangiomis parduotuvėmis ūžiančią Rivoli gatvę. Tik, žinoma, tai buvo skvotas, o ne dirbtuvė su nuorodomis į nedidelę prabangą, todėl viskas atrodė daug paprasčiau ir jaukiau. Antra vertus, Lietuvoje aiškiai per maža laisvo kapitalo, jog menininkai galėtų sau leisti didesnę alternatyvą. Dar kita vertus, ekspozicija Jaunųjų menininkų dirbtuvėje pavadinta labai paprastai - “Pirmąja paroda”, ir tai teikia šiokių tokių vilčių.
Parodos su LDS ženklu - anksčiau beveik tikra nuobodulio garantija, dabar galima aptikti ir vieną kitą įdomesnį darbą (nesakysiu, kokio žanro reikėtų ypatingai saugotis, sekantys meno sceną tai puikiai numano patys). “Arkoje” - konkursinė į Dailininkų sąjungą stojančių menininkų programa. Vienas labai geras tapybos darbas (autorius, kaip dabar dažnai nutinka kalbant apie kokybę - iš Kauno, bet šiaip nežinomas) matyti iškart užlipus laiptais. Praskydęs, rausvas su rašalo žyme, lyg nutapius būtų ilgai verkta. Daugiau tokio lygio paveikumo ekspozicijoje nėra, bet - keletas įdomesnių S. Teitelbaumo, M. M. Danio darbų.
Įdomiausias tekstų ir kontekstų santykis Rotušėje eksponuojamoje “Lietuvos spaudos fotografijoje 2002”. Rubrikos: Naujienos (pvz., policijos tramdomi piketuotojai už Tibeto laisvę), Politinės naujienos (į oficialų priėmimą sportiniais drabužiais įbėgęs Georgeas Bushas), Žmonės naujienose (rožių puokšte pradžiuginta Laima Paksienė), Socialinė fotografija (karstus išvežiojanti taksi), Portretas, Kultūra, Sportas, Pramogos, Kariuomenė, Gamta ir jos apsauga, Mokslas ir technologijos, Reportažas. Ekspozicijos svečias - Valdas Adamkus (asmeninės fotografijos). Taip pat rodoma Valdo Unskino kolekcija - Antrojo pasaulinio karo vaizdai, vokiečiai Lietuvoje ir pan.
Paroda - įdomiausia iš visų anksčiau įvardytų. Yra ką pažiūrėti ir pastebėti kiekvienam. Tačiau norėjau atkreipti Jūsų dėmesį į tekstus, t.y. komentarus po fotografijomis. Proga, kurios geriau nepraleisti. Po “Tatu” koncerto nuotrauka: “Prieš ištvirkindamos Vakarų Europos ir Jungtinių Valstijų publiką, rusų lesbiečių dueto “Tatu” dainininkės Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose begėdiškai pasikėsino į Lietuvos jaunimo moralę ir sceną pavertė gyva neaiškios meilės reklama”. Na ir baisi ta lietuvių kalba su visa lietuviškai dorovinga spauda! Nenuostabu, jog norintys išpopuliarėti menininkai taip kankinasi dėl pavadinimų.
