Prospekto galerijoje Vilniuje birželio 11-29 d. veikia Petri Virtaneno (iš Suomijos) fotografijų paroda “Vertigo et Nausea”. Išvertus - šleikštulys ir svaigulys. Maždaug to ir turėtų tikėtis ekspozicijon užklydęs žiūrovas.
Su viena maža išlyga. Tie, kurie girdėjo Aki Kaurismakio filmų tekstus, pokštą apie suomį, skaitė “Zuikio metus” ar pan., turbūt nujaučia patys. Ryškiaspalviai, net aitrūs Virtaneno šleikštuliai ir svaiguliai pasitinka žiūrintįjį įžūliai drėbdamiesi jam į akis kvailiausiu vaizdų absurdu; net nežinai, ar tai juodasis humoras, ar kažkoks nevykęs prasto skonio pokštelis, ar nebanali filosofinė užmačia, ar kažkas labai suomiška. Bet jusles kutena (nekalta, nors ekstremalu, taip pat ir atvirkščiai).
Veiksmas vyksta lyg nerealioje erdvėje, atpalaiduotoje nuo bet kokios reikšmės, nuorodos į vietą, gatvę, butą, šalį. Dirbtinis apšvietimas. Akį rėžiančios grynos spalvos. Jei žmonių veidai - tai nubalinti iki skiedros baltumo. Jei kraujas - vadinasi, ryškiai raudonas kaip chemikalų prisodrintas pomidoras.
Veikėjai būtent tuo ir užsiima - kraujuoja, krinta nuo laiptų, vemia, žiūri vieni į kitus taip, jog akivaizdu - ilgi raudoni nagai netruks įsisiurbti į geltoną prakaituotą kaklą. Yra labai gražių moterų vampių. Ir labai negražių taip pat. Yra baltomis glaustinukėmis apsitempusių vaikinų, mandagiai bei bjauriai išrodančių. Nurautų lėlių galvučių. Tačiau nėra jokio nemalonaus natūralizmo. Grynas - net iki (taip pat) šleikštulio nublizgintas estetizmas. Teatras, melas, ir netikrovė; akivaizdu - iš tiesų taip nebūna, it Virtanenas kažkodėl vis dar mėgautųsi siaubo apsakymais vaikams, kraupuliu, kuris yra ir labai kraupulingas, ir žaidimas tuo pačiu metu (panašiai kaip Pikų damos pasirodymas arba, kaip dabar derėtų sakyti, Pats Žinai Kas iš Hario Poterio).
Autorius yra Suomijos modernaus meno muziejaus “Kiasma” fotografas. Tai pakankamai aiškus įrodymas, kad jo fotografijos yra kokybiškos, profesionalios, gerai sustatytos ir t.t. Nors visą laiką neapleidžia jausmas, kad tai, kas rodoma, nėra kažkaip rimta ir kilnu: gal autorius tyčiojasi iš galerijos, gal ir iš lankytojų, gal dar daugiau.
Juk, sakykime, šiemet Lietuvą Venecijos bienalėje atstovausiantys S. ir P. Stanikai taip pat fotografuoja visokius su žmogaus fiziologija ir susijusius siaubus, bet atlieka tai taip rimtai ir aistringai, kad norom nenorom lieki sukrėstas egzistencinio nerimo.
Čia, kaip minėjau, neišvysite nieko panašaus, veikiau linksmą įžūlavimą nepagarbumais įv. rimtiems pastatymams ir pan. Tačiau kaip tik todėl parodos lengvumo įspūdis apgaulingas! Ypač aktualiai šitai turėtų skambėti Lietuvoje, kur provincijoje vyksta Linčo teismai, o miestų savivaldybėse mušasi lenkai.
