Pagaliau Vilniuje nauja galerija! Netoli Sereikiškių parko, VDA, Vilnelės ir Šv. Onos. Galerija, pavadinta “Intro”, įsikūrė senojoje, t.y. buvusioje, “Tiesos” spaustuvėje, Maironio g. 3. Įėjimas iš lauko. Pirmas aukštas.
Galerija labiau į kairę, mat labiau į dešinę - “Intro” kavinė ir klubas, balti staliukai ir kėdutės kūrybiškam pasisėdėjimui, taip pat kiek tolėliau ir minkšti baldai didesniam komfortui, viskas, ko reikia šių dienų flaneurams.
Iš klubinio stiliaus apraiškų galima nujausti, kad “Intro” pretenduoja užimti dar šiuolaikiškesnio už šiuolaikinį meno centro vietą. Ar bent jau ne tokio oficialaus ir prestižinio. Nors su tuo prestižu - niekada nežinai, žiūrėk, po mėnesio kito ims ir taps pripažintu centriuku. Juolab tokio pobūdžio galerija jau senokai bando atsirasti, vis dėlto iki šiol nė vienas panašus projektas neįsibėgėjo (Bokšto gatvėje apie metus veikusi Meno projektų studija; su pertraukomis dar vis funkcionuojantys “IBID. Projektai” Šv. Stepono gatvėje).
Juolab į naująjį “Intro” investuota berods kur kas daugiau kapitalo (visokio - materialaus ir idėjinio), galerija nedidelė ir simpatiška, o ir nuotaika jauki. Tiesa, nieko bendra su nėriniais ir mezginiais. Erdvė palikta beveik tokia pat, kaip buvo - gremėzdiška, tik išvalyta fabriko patalpa. Jokios apdailos. Cementas, gipskartonis, tinkas. Prieblanda (aiški orientacija - videomenas). Dvelkia beveik prabangia, beveik buržuazine alternatyva (aiški nuoroda - “Tate Modern” Londone).
Pirmoji paroda buvo atiduota į penkių menininkių rankas. Projektas pavadintas “Viniliniu dangumi” su išnašomis į retro ir romantiką, antra vertus - į sintetinę medžiagą, naudojamą grožio terapijos srityje. Informacijoje apie paroda skelbiama, kad pakviestos menininkės “iš savo moteriškų pozicijų pažvelgia į “vinilinį dangų” kaip į savo pačios svajonę būti tobulesnei ar romantiškesnei bei atvirkščiai - šią svajonę kritikuoja arba jos tiesiog atsisako. Menininkės savo projektuose prabyla ne tik apie asmenines patirtis, bet ir apie tarpusavio santykius, šiandienines socialines problemas”.
Alternatyva, žinoma, šiandien nėra jau tokia alternatyvi. Matyt, tai labiau susiję su “Intro” bandymu užimti deramą vietą tarp šiuolaikiškiausių iš šiuolaikinių galerijų. Mat kadaise marginalūs diskursai iškelti į viešumą šiandien jau visai populiarūs. Filmai su moterimis ir apie moteris (nors kartais sakoma, jog tai tik priedanga istorijoms apie vyrus) - “Malholando kelias”, “Valandos”, “Frida”… Proporcingai didėjantis homoseksualių realybės šou dalyvių skaičius ir prisipažinimai. Ilgokai nuobodžiavusi visuomenė staiga susimanė pasaulį pažinti didžiojo “kito” akimis?
Šiaip ar taip (laimei), menininkės parodoje pakankamai ironiškos, autoironiškos ir įdomios (vienos labiau, kitos mažiau, tačiau bendras vaizdas labai smagus). Įspūdingiausias - Johannos Billing videodarbas “Kur ji yra”. Į aukštą trampliną kopia mergina. Stovi viršutinėje aikštelėje nerūpestingai siūbuodama. Apsuka porą ratukų (it prisiminimai nei iš šio, nei iš to sudrumsdami žiūrėjimo ramybę į ekraną iššoka keli padriki su vandeniu ir merginomis susiję kadrai). Nešoka. Paskui jau nušoka, bet visai nereikšmingai. Mat tuoj pat vėl kopia aukštyn, kad ilgai kartotų neapsisprendimo ritualą. Informacijoje apie parodą minimas Freudas ir mirties bei malonumo principų dialektika. Ieškantiems paaiškinimų to turėtų užtekti, o patikti veikiausiai tiems, kurie įsidėmėjo ŠMC demonstruotą Emmanuelle Antille videoinstaliaciją, jos ritmą ir poetiką.
Eglė Paulina Pukytė fotografijose pateikia visą spektrą apkūnių moterų biustų, aptemptų marškinėliais su garsių vyrų (pvz., diCaprio) atvaizdais. Be abejo, garsių vyrų bruožai iškraipyti moteriškos kūno specifikos. Savo požiūrį ir sumanymo pagrindinį akcentą autorė aiškiausiai išreiškia paskutine fotografija - marškinėlius čia puošia kilni arklio galva.
Elisabeth Mathisen rodo filmuką, kuriame stambi moteris rausvai dažo medžius, o staiga iššokantis kitos moters - kiek lieknesnės ir nuogos - kadras paprieštarauja pirmajam veiksmui.
Panašūs paradoksai ir šiaip kasdienybės fiksacijos Kristinos Inčiūraitės ir Aurelijos Maknytės kūriniuose. Menininkės sėkmingai sužaidžia ne tik “moteriškumu”, bet ir įvairiomis kultūrinėmis (suprask, vyriškomis) nuorodomis, stereotipais, tad nors ir taikanti į paskutinį mados klyksmą parodėlė atrodo gyva ir nenuobodi, jos retorika dar nenusitrynusi, priešingai nei galerijos centre sustatyti zebrakailiai krėslai - į juos sėsti gana pavojinga, nes išklerusi medžiaga taip įsiurbia kūną, jog norint atsistoti tenka ramstytis į grindis.
Įdomu, kad toje pačioje spaustuvėje artimiausiu metu žadama atdaryti dar vieną parodą “Meeting place”, pristatanti šiuolaikinį šiaurės europinį meną. Naujoji erdvė berods labiau susijusi su Vilniaus dailės akademija (o gal ir ne?) - tad bus įdomu apžiūrėti dar vieną galimybę. Na, o visų naujų dalykų atsvarai arba pasiilgusiems stagnacijos retorikos - šiuolaikinės (?) Lietuvos grafikos paroda Šiuolaikinio meno centre. Vienintelis, bet liūdnas klausimas: kodėl?
