Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Nors oficialiai sostinės centre ir senamiestyje elgetauti uždrausta, tačiau, vienas kitas išmaldos prašytojas nesitraukia iš savo posto prie Aušros vartų net eilinę darbo dieną, nepaisydamas įkyriai dulkiančio lietaus. Septyniasdešimtmetį perkopusi Marija drąsiai įsitaisė ant atsineštos kėdutės beveik po pat stebuklinguoju Aušros vartų Dievo motinos paveikslu ir tikina, jog policija jos niekada neišvaro, nes visuomet elgetauja blaivi. Senutė sakė čia ateinanti kone kasdien, nes gaunanti labai mažą pensiją, o jos varganas namelis jau prašyte prašosi remonto. Galinčių jai pagelbėti artimųjų Marija neturi, o iš ko prašyti paramos - nežino, nes retkarčiais ją namuose aplankanti seniūnijos darbuotoja tikina, jog pašalpa pensiją gaunančiai senutei nepriklauso. Moteris per dieną surenka 5, o kartais ir visus 20 litų. Dosniausi, anot Marijos, lenkų turistai. Jie dažnai prašo pasimelsti už mirusius artimuosius ir į jos plastmasinį indelį nuo jogurto kartais įmeta net po 20 dolerių. Tiesa, lenkai čia pasirodo vis rečiau ir Marija dėl to labai išgyvena, nes jai, Vilniaus "tuteišei", taisyklinga lenkų kalba skamba lyg polonezas. Asmeniškai sau iš stebuklingosios Aušros vartų Dievo motinos Marija maldose nieko nebeprašo, nes nė vienas jos ankstesnis prašymas nebuvo išklausytas. Senutė nepatenkinta nužvelgia kokią jauniklę, įmetusią jai tik baltų Monetų, ir murmėdama "Ojče naše"( "Tėve mūsų") žemai nusilenkia skrybėlėtam ponui, kuris, pamaldžiai persižegnojęs prieš stebuklingąjį paveikslą, paaukojo net du litus.
Dar viena, tik gerokai jaunesnė, išmaldos prašytoja nuo lietaus slepiasi tarpuvartėje ir gatvėje pasirodo tik artėjant potencialiam aukotojui. Elgeta turi puikią nuojautą ir suskuba pasislėpti greičiau nei mūsų fotografas nuspaudžia fotoaparato mygtuką. Viešąją tvarką šiame rajone saugantis policininkas įspėja dvi netoliese elgetaujančias moteriškes, kad šios neišeitų iš vienuolyno teritorijos.
- Kol jos vienuolyno valdose, o tai reiškia - "jurisdikcijoje", tol nėra formalaus pagrindo jas vaikyti, - šypsosi policijos pareigūnas, - nors tai tik mūsų sugalvotas pasiteisinimas. Šiaip pastaruoju metu čia elgetaujančiųjų nėra daug ir mes jų beveik nebaudžiame. Paprastai tik kai pasigėrę elgetos susimuša ar ima įkyriai kibti prie praeivių, iškviečiame patrulių ekipažą ir gabename juos į komisariatą. Dažnai jų "uždarbis" viršija net šimtą litų per dieną, tad ko jiems nepuotauti? Kad taip mums tokią algą...
58 metų Stanislava, trypčiojanti ant į vienuolyno bažnyčią vedančio tako, iš karto įspėja, jog kalbės tik gavusi nedidelį honorarą. Moteris tikina, jog elgetauti ateina ne kasdien, o tik tuomet, kai pritrūksta pinigų. Netoliese esančioje Subačiaus gatvėje su sūnumi Aleksandru gyvenanti moteris darbą prarado, kai pateko į autoavariją. Duoną jai tenka uždirbti ir antrąją invalidumo grupę turinčiam sūnui, kuris kartais ateina čia ir be ceremonijų atima motinos surinktą išmaldą. Stanislava neslepia, kad sūnus pinigus išleidžia alkoholiui, o jai dažniausiai atsidėkoja gausiomis mėlynėmis. Nuo jos pačios sklinda abejotinas kvapelis, tačiau tik po ilgų kamantinėjimų Stanislava prisipažįsta savo krepšelyje turinti buteliuką, iš kurio kartais trūktelinti, kad nesušaltų. Pasak moteriškės, arčiau Aušros vartų ji "uždirbtų" daugiau, tačiau nenorinti pyktis su griežtais teisėsaugininkais. Kai čia atlydimi aukšti pareigūnai iš užsienio, atsiranda šansas gauti didesnę išmaldą, tačiau ji paprastai atitenka "išrinktiesiems", pasak moteriškės, gal net specialiai atitinkamų instancijų pasodintiems elgetoms. Ji džiaugiasi, jei per dieną pavyksta surinkti bent dvidešimt litų, o blogą dieną uždarbis neviršija ir septynių. Nors Stanislava nežino nei vienuolyno, nei bažnyčios, prie kurių elgetauja, pavadinimo, tačiau mano, kad tai stačiatikių maldos namai, nes gausiausiai "uždirbo" per rusų Kalėdas.
Stanislavos "porininkė" Janina tikina elgetauti ateinanti kaip į Tarnybą - kasdien nuo 10 iki 17 valandos, neišskiriant net šventadienių. 40 metų perkopusi moteris 22 metus išdirbo virtuvės darbininke įvairiose sostinės valgyklose, o dabar jau ketverius metus elgetauja, kad galėtų duoti litą kitą sekmadieniais ją aplankančiai šešiolikametei dukrai, gyvenančiai internate, ir nupirkti maisto penkiamečiam sūnui. Girtaujantis sugyventinis nuolatinio darbo nesusiranda, o varomas iš namų tuoj paleidžia kumščius. Kai koks praeivis duoda pinigų ir prašo pasimelsti už kieno nors vėlę, Janina kruopščiai pildo "užsakymą", tačiau kai kartą jai paaukojo net 50 eurų, iš netikėtumo ji net pamiršo, už ką reikia melstis, o nutolusio aukotojo nebepasivijo. Janina mano, kad Viešpats už tai ją nubaudė ir daugiau tokių dosnių klientų nebeatsiunčia. Moteris labai norėtų, kad prie Aušros vartų ateitų kuo daugiau pinigingų ir gailestingų užsieniečių, tačiau bijo, kad tuomet jas jėga išstumtų neregiais, luošiais ir net bekojais apsimetę vyrai, kurių nesutramdytų jokie policininkai...
